Moteriškasis „Oskaras“

Tęsiame pasakojimą apie „Oskarus“. Šįkart pasvarstysime apie geriausius moterų aktorių vaidmenis. Praėję metai ir vėl buvo nesėkmingi afroamerikiečiams. Tikrai apmaudu, kad „už borto“ liko Jordanas Peele’as su filmu „Mes“ („Us“, JAV, Japonija, 2019) ir jame vaidinanti nuostabioji Lupita Nyong’o. Teisingai sako ne kartą minėtas „The New Yorker“ kino kritikas Josephas Brody, kad, priešingai nei pirmajame filme „Pradink“ (2017), kuriame aiškiai formuluojami teiginiai apie rasių politiką, „Mes“ apie afroamerikiečių šeimos patirtis kalba taip, jog ima braškėti socialinis komfortas. Filmo „Mes“ ignoravimą Brody pavadino tikra gėda.

Geriausių aktorių kategorijoje (pirmaplanių ir antraplanių) vietos atsirado tik vienai juodaodei – už pagrindinį vaidmenį filme „Harieta“ („Harriet“, rež. Kasi Lemmons, JAV, 2019) nominuota britų aktorė ir dainininkė Cynthia Erivo. Ji įkūnijo XIX a. heroję Harriet Tubman, 1849 m. pėsčiomis sukorusią per šimtą kilometrų ir tapusią laisvą Filadelfijoje. Vėliau ji padėjo išsilaisvinti maždaug septyniasdešimčiai vergų, per Pilietinį karą į kovą vedė 150 vyrų, buvo šnipė, po karo prisidėjo prie sufražisčių judėjimo. Kiekviena jos gyvenimo detalė verta atskiro filmo, tačiau režisierė viską sutraukė į dviejų valandų biografinį filmą. Tad apie afroamerikiečių Žaną D’Ark ar Mozę (taip ją vadino ir vergvaldžiai) nelabai ką sužinome. Filmas primena Robino Hudo nuotykius, kai Harieta bėga, parklumpa, kalbasi su Dievu, vėl bėga. Toliau lekia su tais, kuriuos išgelbėjo, visi klumpa, ji pasikalba su Dievu, kaip Mozė perveda per upę, ir visi vėl toliau bėga. Kai tiek bėgimo, akivaizdu, kad Cynthiai Erivo nebeliko kada vaidinti... Harietos veido išraiška privertė prisiminti pagrindinę „Tarp pilkų debesų“ heroję.

Aišku, filmo apie afroamerikiečių heroję reikia, juolab kad Trumpo administracija atidėjo sumanymą ant 20 dolerių banknoto pavaizduoti Harriet Tubman, o prezidentas pareiškė, kad šis sumanymas – Obamos eros stumtas politinis korektiškumas. Be to, ir režisierė pasakojo, jog filmą kūrė 25 metus, o kai pirmą kartą jį pristatė Holivudo studijoms, sulaukė patarimo, kad idealiausiai Harriet suvaidintų Julia Roberts... Tad kūrėjos neviltis akivaizdi, tačiau kokybei ji nepasitarnavo. Geriau jau Cynthia Erivo dainuotų ir toliau savo muzika užkariautų pasaulį, kaip tai padarė Brodvėjuje, kur sukūrė pagrindinį vaidmenį miuzikle pagal Alice Walker romaną „Violetinė spalva“ („The Color Purple“).

Užtat Noah Baumbacho romantinė drama „Santuokos istorija“ („Marriage Story“, JAV, D. Britanija, 2019), kaip ir pridera Woody Alleno sekėjui, – apie privilegijuotus vidurinės klasės atstovus, intelektualus menininkus, žinoma, baltaodžius. Baumbachas net neslepia, kad kuria asmeniškus filmus, nelabai domėdamasis, kas vyksta už jo socialinio burbulo ribų. Kritikai filmui negaili ditirambų, o „Oskarui“ jis nominuotas šešiose kategorijose. Adamas Driveris ir Scarlett Johansson, filme vaidinantys besiskiriančių sutuoktinių porą, rungiasi geriausio aktoriaus ir aktorės kategorijose. „Santuokos istorijoje“ veiksmo viršų holivudine prasme ima išsakyti ir neišsakyti monologai, tad filmas tampa tikru aktoriniu tour de force. Ir, žinoma, aktoriai pateisina visus lūkesčius, puikiai gebėdami vienoje scenoje laviruoti tarp komiškumo ir dramatiškumo. Johansson vaidina aktorę, ieškančią savo balso ir tapatybės, ir dar kartą įrodo, kad nėra tik filmų apie superherojus žvaigždė ar sekso simbolis, o geba perteikti ir kur kas subtilesnius jausmus. Ji taip pat nominuota geriausios antraplanės aktorės kategorijoje už pagrindinio herojaus motinos vaidmenį Taikos Waititi filme „Zuikis Džodžo“ („Jojo Rabbit“, Naujoji Zelandija, Čekija, JAV, 2019). Šioje vaikams ir paaugliams skirtoje komedijoje apie nacistinę Vokietiją Johansson – tikras gėrio, šviesos ir vitališkumo įsikūnijimas. Vis dėlto ją visa galva lenkia Laura Dern, nominuota už toje pačioje „Santuokos istorijoje“ sukurtą grobuoniškos advokatės Noros vaidmenį. Apskritai „Santuokos istorija“ išsiskiria stipriais ir originaliais antraplaniais vaidmenimis (filme taip pat vaidina Alanas Alda ir Ray Liotta), kai nepateikiant personažų priešistorių jie kuriami išraiškinga kūno plastika ir kalbėjimo maniera.

Daugeliui aktorių Akademijos nominaciją garantuoja realios asmenybės įkūnijimas. Peržvelgę visų apdovanotųjų sąrašą galime drąsiai teigti, kad tokių tikrai yra du trečdaliai. Moterų kiek mažiau, bet juk suprantama – žymių moteriškos lyties veikėjų žmonijos istorijoje ne tiek ir daug. Na, bet paminėti yra ką, tik jos tikrame gyvenime dažniau buvo aukos, niekšės arba šventosios (atrinkome vėlesnius laikus): Jodie Foster, apdovanota už išprievartautos moters įkūnijimą (1988), Susan Sarandon – už vienuolės vaidmenį (1995), dar vieną smurto auką įkūnijusi Hilary Swank (1999), Julia Roberts, suvaidinusi Eriną Brokovich (2000), Nicole Kidman (2002), Charlize Theron (2003), Helen Mirren (2006), Marion Cotillard (2007), Meryl Streep (2011), Olivia Colman (2018)... Užtat 2019 m. nominacijų sulaukė net tris realias asmenybes įkūnijusios aktorės.

Viena jų – ir Renée Zellweger, vaidinanti Holivudo ikoną Judy Garland filme „Džudi“ („Judy“, rež. Rupert Goold, D. Britanija, 2019). Aktorė jau turi „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį Anthony Minghellos filme „Šaltasis kalnas“ („Cold Mountain“, 2003), tačiau, palyginti su šiųmetėmis konkurentėmis, galėtų gauti statulėlę ir už pirmaplanį vaidmenį. Stebint Zellweger karjerą atrodo, kad kiekvienam vaidmeniui ji atiduoda viską, net ir Bridžitai Džouns. Miuziklo „Ozo šalies burtininkas“ („The Wizard of Oz“, rež. Victor Fleming, 1939) žvaigždę Judy Garland ji taip pat įkūnija be priekaištų: 46-erių aktorė atrodo be laiko susenusi, atskirta nuo vaikų, pavargusi nuo gyvenimo, o kiekvienas jos žingsnis, rodos, be galo skausmingas. Zellweger žvilgsnis tarytum maldauja ne tik žiūrėti ir žavėtis Džudi, bet ir iš skausmo nuleisti akis. Aišku, JAV spaudą (ir Akademijos narius) labiausiai sužavėjo Zellweger fizinė transformacija, ir tai dar kartą patvirtina, kaip konservatyviai ir siaurai amerikiečiai suvokia aktorinę meistrystę. Juolab kad aktorės profesionalumas tikrai neapsiriboja kampuotais ir sustingusiais judesiais ar gebėjimu numesti svorio, – net menkiausiu veido raumens krustelėjimu ji gali labai daug pasakyti apie sugriautą Garland gyvenimą. Viena gražiausių ir jautriausių scenų – kai filmo pabaigoje atliekama daina „Over the Rainbow“ ir nebeaišku, ar tai filmas apie Garland, ar apie Zellweger. „Oskaru“ aktorei kvepia ne tik dėl vaidybos: Holivudas tikrai nori išsiskalbti mundurą, juk filme pasakojama apie įtakingųjų prodiuserių žiaurumą, psichologinę prievartą, o dabar – ir apie garsiai artikuliuojamą fizinę.

Dar vienas filmas apie išnaudojimą – Jay’aus Roacho „Skandalas“ („Bombshell“, JAV, Kanada, 2019), paremtas tikrais faktais ir pasakojantis apie „Fox News“ vadovo Rogerio Aileso „nuvertimą“. Aktorės Margot Robbie ir Charlize Theron taip pat pateko į nominuotųjų sąrašus, pirmoji už antraplanį vaidmenį, antroji – už pagrindinį. Filme pasakojama apie tris moteris, kurios, apsiginklavusios ledinėmis šypsenomis ir geležinėmis ambicijomis, dirbo konservatyviai, atvirai seksistinei žiniasklaidai ir metų metus kentė seksualinį priekabiavimą. Bent jau tol, kol joms tai buvo naudinga. Tad akivaizdu, kad feministinėmis herojėmis jų nepavadinsi ir aktorėms tenka kurti gana kontroversiškas moteris. Išskyrus Robbie įkūnijamą Kailą – mielą „auksinę mergaitę“, panikos kupinomis akimis ir kapituliuojančiu fiziškumu. Ji reprezentuoja moterų viktimizaciją, nekaltumą ir seksualinio priekabiavimo siaubą, persmelkiantį kūną ir sielą. Filmą, kurio scenarijų rašė Charlesas Randolphas („Didžioji skola“), daugiausia ir tempia aktorės su Theron priešakyje. Viena Theron aktorinių savybių – regis, niekada nesiekti, kad žiūrovai ją pamiltų, nebandyti kurti veikėjos, su kuria lengva susitapatinti. Pirmiausia ji priverčia patikėti, kad Kelė – tikra karė, galinti, jeigu tik panorėtų, vesti armiją. Taip pat aktorė parodo ir jos silpnąsias puses, tačiau nesupaprastina Kelės patirties. Net tada, kai „Skandalas“ pritvinksta feministinio patoso, Theron nebando savo personažės sušvelninti. Aktorė pripažįsta filmo prototipių veidmainiškumą, bet sako, kad, nepaisant visko, jos pasielgė neįtikėtinai. Deja, realybėje vieną žiniasklaidos magnatą pakeitė kitas, o trumpi sijonėliai ir aukšti kulniukai liko.

Jauniausiai nominantei Saoirse Ronan vos 25-eri, o ji „Oskarui“ jau buvo nominuota keturis kartus. Šįkart – už vaidmenį Gretos Gerwig filme „Mažosios moterys“ („Little Women“, JAV, 2019). Neabejojame jos profesionalumu, tačiau žiūrint filmą ir po jo vis neapleido mintis, kad ji kažką primena... Galiausiai suvokėme, kad tobulą atitikmenį matėme Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“. Jos prototipu mums tapo jauna aktoriukė, filmavimo aikštelėje auklėjusi Leonardo DiCaprio personažą: ji tvarkinga ir teisinga, žinanti, kaip reikia elgtis ir gyventi. Gerwig filme apie menininkę ir laikus, priešiškus jos egzistavimui per se, Ronan parodo visus savo aktorinius gebėjimus ir preciziškumą, tačiau, deja, vaidmuo toks tvarkingas, kad negali būti nė minties apie spontaniškumą ir kūrybinę fantaziją, kuria tiesiog pulsavo aktorė Greta Gerwig (kad ir Noah Baumbacho filme „Frances Ha“). Pritariame kažkur nugirstai nuomonei, kad Gerwig kaip aktorė neturi sau lygių, ypač kurdama herojes, tokias artimas jos sielai ir kūrybinei vizijai. Saoirse Ronan – tiesiog šauni. Reikia viltis, kad šios aktorės, pradėjusios karjerą labai anksti ir pirmajam „Oskarui“ nominuotos vos trylikos metų, neištiks Judy Garland likimas.

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė