7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vakarai su prancūzų kinu

Kviečia „Žiemos ekranai“

7md inf.
Nr. 3 (1324), 2020-01-24
Kinas
„Du sūnūs“
„Du sūnūs“

Sausio 23 d. jau penkioliktą kartą prasideda prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Jį sudaro pagrindinė, retrospektyvinė ir jauniesiems žiūrovams skirta programos. Pagrindinėje, kuri pavadinta „Dabarties laiko beieškant“, bus parodyta penkiolika pastarųjų metų prancūzų filmų, retrospektyvinę programą „Atsitiktinumai ir sutapimai“ sudaro dešimt kino klasikos kūrinių, jauniesiems žiūrovams siūloma trumpo metražo animacinių filmų programa bei Marco Borealio ir Thibaut Chatelio animacinis filmas „Mano mamytė Amerikoje, ji sutiko Bufalo Bilą“ („Ma maman est en Amerique, ella a rencontre Buffalo Bill“, 2013).

 

Pagrindinė programa

 

Didžioji pagrindinės programos filmų dalis analizuoja šiuolaikinių prancūzų problemas, rodo jų kasdienybę. Tačiau filme „Į pasaulio kraštą“ („Les Confins du monde“, 2018) Guillaume’as Nicloux, išgarsėjęs filmais, kuriuose vaidino rašytojas Michelis Houellebecq’as, atsigręžė praeitį. Filmo veiksmas nukelia į pokario Indokiniją, o kareivis, kurį vaidina Gaspard’as Ullielis, ieško ten savo brolio žudikų, kad jiems atkeršytų. Klaidžiojant sutikta mergina ir jausmai jai privers kareivį susimąstyti.

 

Alexis Michaliko „Edmundas“ („Edmond“, 2018) – tai pasakojimas apie rašytoją Edmond’ą Rostand’ą, kuris išgyvena kūrybinę krizę ir per tris savaites turi parašyti naują pjesę. 1897-ųjų gruodį jis žino tik pjesės pavadinimą – „Sirano de Beržerakas“. Šioje elegantiškoje ir prancūzų kritikų pagyrimų sulaukusioje komedijoje pagrindinį vaidmenį sukūrė Thomas Solivérèsas.

 

Pagrindinė programa tradiciškai supažindins su debiutantais. Stéphane’as Batut ne vienus metus dirbo aktorių atrankos režisieriumi, jo debiutinio filmo „Klajojanti siela“ („Vif-Argent“, 2019) premjera įvyko Kanuose. Tai fantastinė meilės drama. Jos herojus klaidžioja Paryžiaus gatvėmis, ieškodamas žmonių, kurie netrukus atsidurs mirusiųjų pasaulyje. Prieš tai Žiustas surenka jų paskutinius prisiminimus. Vieną dieną minioje jis pamato savo buvusią mylimąją... Pirmasis pilnametražis aktoriaus Félixo Moati filmas „Du sūnūs“ („Deux fils“, 2018) – liūdna komedija. Ji prasideda, kai gydytojas Žozefas nusprendžia nutraukti šį darbą ir tapti rašytoju. Sprendimas sužadina dviejų jo sūnų nerimą. Prancūzų kritikai šią subtilią trijų krizę išgyvenančių vyrų dramą gyrė ir už puikų Vincent’o Lacoste’o, Benoît Poelvoorde’o bei Mathieu Capella ansamblį. Pirmasis vaidybinis Nadège Trebal (Claire Denis filmų scenarijų autorė ir dokumentinių filmų režisierė) filmas „Dvylika tūkstančių“ („Douze mille“, 2019) pasakoja apie mylinčią porą, kuri susiduria su nedarbo problema. Netekęs darbo vyras nori rasti tokį, kad jo atlyginimas prilygtų dvylikai žmonos gaunamų tūkstančių. Pagrindinį vaidmenį šioje proletariškoje odisėjoje sukūrė pati režisierė. Pilnametražio Erwano Le Duco debiuto „Esminis poreikis“ („Perdrix“, 2019) premjera įvyko Kanuose. Tai romantiška komedija apie netikėtą meilę, įsiveržiančią į provincialios Perdriksų šeimos gyvenimą.

 

„Žiemos ekranai“ tradiciškai pristatys ir moterų režisierių filmus. Catherine Corsini „Neįmanoma meilė“ („Un amour impossible“, 2018) – tai Christine Angot autobiografinio romano ekranizacija, kurioje skamba ir incesto motyvas. Filmo veiksmas prasideda 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai kukli biuro darbuotoja Rašelė įsimyli turtuolį. Skirtingų socialinių sluoksnių mylimieji bus priversti išsiskirti. Rašelė viena augins dukterį ir vilsis, kad mergaitės tėvas kada nors sugrįš. Sophie Fillières filmo „Gražuolė ir gražuolė“ („La Belle et la Belle“, 2018) išeities taškas – fantastinis: viename vakarėlyje susitinka dvidešimtmetė studentė ir keturiasdešimtmetė mokytoja. Jos abi – vienas asmuo. Pagrindinius vaidmenis šioje komedijoje apie susitikusias praeitį ir dabartį atlieka Sandrine Kiberlain, Agathe Bonitzer. Režisierės bei aktorės Valérie Donzelli filmo „Notre Dame“ (2019) herojė Mod (ją suvaidino pati režisierė) – Paryžiuje gyvenanti architektė ir vieniša dviejų vaikų mama. Ji laimi aikštės prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros atnaujinimo darbų konkursą, bet projektas piktina visuomenę, o neplanuotas nėštumas sunkina naujus santykius.

 

Moterų likimai – ir kitų programos filmų tema. Nicolas Pariser filme „Alisa ir meras“ („Alice et le maire“, 2019) išsekęs po trisdešimt metų trunkančios politiko karjeros Liono meras (Fabrice Luchini) pakviečia bendradarbiauti jauną filosofę (Anaïs Demoustier), tikėdamasis naujų idėjų. Tikrais faktais grįsto Louis-Julieno Petit filmo „Nematomos“ („Les Invisibles“, 2018) herojės – benamės moterys. Jos kiekvieną rytą skuba į benamių dienos centrą, bet savivaldybės sprendimu šis netrukus bus uždarytas. Veikėjoms liko trys mėnesiai darbui, būstui ar meilei rasti. Taip pat tikrais įvykiais paremta biografinė Boris Lojkine’o drama „Kamilė“ („Camille“, 2019) pasakoja apie žurnalistę, kuri atvyksta į Centrinę Afrikos Respubliką rengti reportažo apie pilietinį karą. Alaino Raousto filmo „Jaunystės svajos“ („Reves de jeunesse“, 2019) herojė studentė Salomė keliauja ne taip toli – pasibaigus mokslo metams ji įsidarbina gimtojo miestelio sąvartyno prižiūrėtoja. Filme pasakojama apie šiuolaikinius jaunuolius, kuriuos sieja laisvės, kitokio – teisingesnio pasaulio troškimas. Sébastieno Marnier trilerio „Paskutinė pamoka“ („L’heure de la sortie“, 2018) veikėjai – prestižinio licėjaus moksleiviai. Naujas mokytojas ima sekti grupelę itin gabių mokinių. Šie, įsitikinę, kad artėja visuotinė ekologinė katastrofa, rengiasi blogiausiam. Tačiau, regis, šių dienų pasaulyje visi mieliau jaučiasi piteriais penais. Toks ir Antoine’o de Bary filmo „Mano šlovinga jaunystė“ („Mes jours de gloire“, 2019) veikėjas – dvidešimt kelerių Adrienas. Vaikystėje išgarsėjęs aktorius nedirba ir neturi santaupų. Jis grįžta pas tėvus ir bando kabintis į gyvenimą. Ar pavyks jam pagaliau užaugti?

 

Retrospektyvinė programa

 

Šiemet „Žiemos ekranų“ retrospektyvinė programa primena mišrainę, kurios kiekvienas ingredientas puikus savaime, bet vis iš kito recepto. Prancūzų kino istorija neįsivaizduojama be Julieno Duvivier (1896–1967), Jeano Grémillono (1901–1959), Maxo Ophülso (1902–1957) filmų. 1936 m. Duvivier sukurto filmo „Pėpė le Moko“ („Pépé le Moko“) herojus – Paryžiaus nusikaltėlis, kuris slapstosi Alžyro Kasbos kvartale. Policijos inspektorius sugalvoja, kaip išvilioti Pėpė iš jo slėptuvės. Tam turi pasitarnauti ir gražuolė Gabi, ir stiprėjantis Pėpė Paryžiaus bei laisvės troškimas. Tik pasirodęs filmas sulaukė didžiulio dėmesio, 1938 m. atsirado pirmasis jo perdirbinys Holivude. Istorikai teigia, kad filmas žymėjo poetinio realizmo pradžią Prancūzijoje. Jo įtaka akivaizdi ir Holivude, kad ir Michaelo Curtizo „Kasablankoje“, jis prisidėjo prie film noir stiliaus atsiradimo. „Pėpė le Moko“ galima vadinti ir gangsterių filmu, ir melodrama, ir psichologiniu trileriu. Ekrane rodoma dirbtinė, pastišą primenanti tikrovė tarsi nuausta iš svajonių apie egzotiškas šalis, ypatingą didvyrį ir galingas aistras. Tikri kaip mituose tik pagrindinių veikėjų jausmai. Pakvietęs pagrindiniam vaidmeniui Jeaną Gabiną, Duvivier sukūrė „didesnį už gyvenimą“ herojų – sentimentalų ir tragišką.

 

Jeano Grémillono „Vasaros šviesa“ („Lumiere d’été“) pasirodė 1943 m., Viši vyriausybės valdomoje šalyje. Filmui tinka šio laikotarpio kinui André Bazino taikytas „Pabėgimo kino“ (cinéma d’évasion) apibrėžimas, mat režisieriai vis dažniau atsigręždavo į fantastiškas, nieko bendra su okupacine tikrove neturinčias, dekadentiškas istorijas. Tačiau bendradarbiaudamas su Jacques’u Prévert’u, „Vasaros šviesoje“ režisierius netikėtai sujungė 3-iojo dešimtmečio kino avangardo motyvus, siurrealizmą ir realizmą. Tai pasakojimas apie Mišelę (teatro ir kino žvaigždė Madeleine Renaud), kuri atvyksta į „Angelo sargo“ nakvynės namus kalnuose, kad sulauktų čia mylimojo, nevykėlio dailininko Rolano, bet įsitraukia į naujas pažintis.

 

Maxo Ophülso filmas „Ponios X auskarai“ („Madame de...“, 1953) – tai Louise de Vilmorin romano ekranizacija. Apie aistrą ir santuokinę neištikimybę filme pasakojama sekant parduodamų, užstatomų, išperkamų, dovanojamų, aukojamų ir vėl išperkamų ponios X auskarų keliu. Pagrindinius vaidmenis šioje rafinuotoje psichologinėje dramoje sukūrė Charles’is Boyer, Danielle Darrieux ir Vittorio De Sica.

 

Šių klasikų, ypač Ophülso, filmus „Cahiers du cinéma“ puslapiuose susižavėję aptarinėjo būsimieji prancūzų Naujosios bangos autoriai. Kelis iš jų taip pat pristato retrospektyva. Jacques’o Rivette’o (1928–2016) „Paryžius priklauso mums“ („Paris nous appartient“, 1961) – vienas pirmųjų šio kino manifestų. Jis buvo filmuojamas kelerius metus, o montažą ir garsą finansavo režisieriaus draugas François Truffaut. Veiksmas nukelia į 1957-ųjų Paryžių, netrukus po sovietų numalšinto Vengrijos sukilimo. Paryžiaus intelektualai nesėkmingai bando statyti Williamo Shakespeare’o „Periklį“. Tačiau, regis, režisieriui (Gianni Esposito) daugiau rūpesčių kelia Fritzo Lango filmų herojų daktarą Mabuzę primenantis pasaulinis sąmokslas. Rivette’as – vienas nuosekliausių Naujosios bangos autorių. Nors jo skonis visada buvo klasikinis, „Cahiers du cinéma“ redaktorius ir režisierius nuolat ieškojo naujų avangardinių kino išraiškos priemonių.

 

Avangardinis kino kūrėjas iki pat mirties liko ir kitas Naujosios bangos pradininkas Alainas Resnais (1922–2014). 1986 m. pasirodžiusi jo „Melodrama“ („Mélo“) – vienas pirmųjų postmodernistinių filmų. Režisierius tiksliai perkėlė į ekraną 1929 m. pasirodžiusią populiaraus Paryžiaus teatrų dramaturgo Henry Bernsteino pjesę, bet sukūrė tokią „Melodramą“, kokią pats būtų norėjęs pamatyti vaikystėje, dar prieš karą, įsivaizduodamas, kad kartu su Bernsteinu rašo filmo scenarijų. Resnais nuosekliai pabrėžia filmo teatrališkumą ir konvencionalumą, kad pamažu žiūrovas tai visiškai pamirštų ir sektų tikrą melodramą. Resnais pavyko įgyvendinti tikslą – „hipnotizuoti žiūrovą ir kartu išsaugoti distanciją“.

 

Dar vieną Naujosios bangos autorių – Éricą Rohmerą (1920–2010) – primins 1993 m. sukurta „Vasaros pasaka“ („Conte d’été“), subtili brendimo drama. Pernykštę „Žiemos ekranų“ surengtą Henri-Georges’o Clouzot retrospektyvą papildys dokumentinis filmas „Picasso paslaptis“ („La mystere Picasso“, 1956), tradicinės prancūzų komedijos ilgesį žadins Franciso Vebero „Ožka“ („La Chevre“, 1981) ir Jeano-Paulio Rappeneau „Laukinis“ („Le Sauvage“, 1975), o karinės dramos apie Pirmąjį pasaulinį karą „Gyvenimas ir nieko daugiau“ („La vie et rien d’autre“, 1989) autorius režisierius, kino kritikas ir istorikas Bertrand’as Tavernier jau seniai nusipelnė tik jam skirtos retrospektyvos.

 

Parengė Ž. P.

„Du sūnūs“
„Du sūnūs“
„Į pasaulio kraštą“
„Į pasaulio kraštą“
„Klajojanti siela“
„Klajojanti siela“
„Ponios X auskarai“
„Ponios X auskarai“