In memoriam

Linas Vildžiūnas

Icchokas Meras (1934–2014)

Vienas labiausiai gerklę gniaužiančių Icchoko Mero apsakymų man yra „Paskutinė vakarienė“. Trumpas, devynių puslapių, jame nepaprastai taupia prisiminimų fragmentų forma perteikta ir negyjanti Katastrofos trauma, ir dvigubo (ar net trigubo – žydo, lietuvio, izraeliečio) likimo našta. Pacituosiu šio apsakymo pabaigą. Manau, Jis neprieštarautų.

Monika Krikštopaitytė

Žibuntas Mikšys (1923–2013)

 Redakcijoje saugomas pluoštelis Žibunto Mikšio laiškų staiga virto archyvine medžiaga. Tačiau šis menininkas yra pats tikriausias įrodymas, kad surasti bičiulį galima per kūrybą, taip niekad ir nesusitikus. Atrodė, kad susikerta per daug takų, susisieja per daug jungčių ir susidūrimas bus neišvengiamas. Galėjau lengvai tai įsivaizduoti. Mūsų mažame Vilniuje vis susitinku su bent keliais žmonėmis, kuriems jis parašydavo, paskambindavo; esu girdėjusi ne vieną istoriją apie apsilankymą jo kultūriniais sluoksniais apaugintuose namuose Paryžiuje. Žinodama tai, vis teiraudavausi, kaip jam sekasi, gal net labiau – ką jis sakė, manė, kada vėl bus galima pamatyti jo kūrybos, nes parodomis žiūrovų nelepino. O jo kūryba tikrai verta daug daugiau dėmesio, nei kai kurių šiuo metu propaguojamų išeivių. Ilgainiui Mikšys, niekada, jo supratimu, nebuvęs išeiviu, virto tarsi bendru pažįstamu, kuris turi ryškų pavidalą, kurio poziciją lyg ir gali nuspėti, nors ne mažiau džiugino jo sugebėjimas nustebinti, pasakyti taip tiesiai ir originaliai, kad net katarsiškai žagteli. Nes ir pati taip galvoji, tik nebuvai suformulavusi. Iš trečių lūpų žinau, kad kelios mano rašytos mintys jį irgi yra pradžiuginusios, todėl abipusė simpatija neliko vien įsivaizduojama, nors esu tikra, kad anksčiau ar vėliau su kokia nors netikslia detale būčiau ir aš užkliuvusi. Bendravusieji su Mikšiu mini, kad karšto temperamento perfekcionistui susierzinti buvo praktiškai pareiga.

Ieva Pleikienė

Vladas Vildžiūnas (1932–2013)

 

Daiva Šabasevičienė

Stanislovas Rubinovas (1930–2013)

 

Roma Pauraitė

Arūnas Žebriūnas (1930 – 2013)

Sakoma, nuo likimo nepabėgsi. O gal tai prigimtis mums brėžia tą lemtingą gyvenimo liniją, kuri kreipia iš kelio pasukti į takelį arba atvirkščiai – išeiti į kelią, neleidžiantį niekur nuklysti. Taip atsitiko ir Arūnui. Jis baigė Dailės institute architektūrą, gavo paskyrimą dirbti Lietuvos kino studijoje – ir čia nelauktai prasiveržė jo tikrieji polinkiai, nulėmę visą tolimesnį gyvenimą: tarp savo suprojektuotų dekoracijų stebėdamas filmuojamą epizodą, jis neiškentęs imdavo pats režisuoti, nes jį erzino situacijų ir jų sprendimų dirbtinumas. Jau pirmasis jo darbas kine – novelė „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960), – apdovanotas pagrindiniu prizu tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, parodė, jog Arūnas mąsto kino kategorijomis ir net ieško savitos poetinės kino stilistikos, kurią toliau tobulino vėlesniuose savo filmuose – „Paskutinė atostogų diena“, „Mirtis ir vyšnios medis“, „Gražuolė“, „Naktibalda“. Būtent Arūnas pastūmėjo kino kritikus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų prabilti apie lietuvių poetinį kiną. Tačiau vienas iš paradoksų, kurių likimas Arūnui gyvenime nešykštėjo, buvo tas, kad jis nemėgo poezijos, neskaitė eilėraščių, nors turėjo artimų draugų tarp garsių poetų. Matyt, jo sieloje slypėjęs Mažojo princo matymas širdimi, o ne akimis, lėmė tą pakylėtą gyvenimo prasmės interpretaciją ekrane, kurią irgi gali pajusti tik širdimi. Beje, A. de Saint Exupéri „Mažojo princo“ ekranizaciją (1966) jis laikė savo klaida, nes neįvertino tų subtilių rašytojo literatūrinių poteksčių, kurių neįmanoma išversti į kino kalbą. Tačiau filmo dekoratyvumas, užgožęs literatūrinio kūrinio dvasią, neprislopino Arūno širdyje noro „prisijaukinti“ kino kalbą, kaip Mažasis princas prisijaukino lapę, kad galėtų ekrane atskleisti įvairiaspalvį žmogaus vidinį pasaulį, kuriame vienas šalia kito gyvena ir poezija, ir humoras, ir dramatiški niuansai, ir tragikomiški proveržiai.

Daiva Šabasevičienė

Vytautas Šapranauskas (1958–2013)

Vytautas Šapranauskas – ir nepasiekiamas, neprieinamas, ir paprastas, net naivus, amžinąjį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Chloinės-Genecho vaidmenį atliekantis aktorius su smilga dantyse – visiškas minoras: liūdnos akys ir labai švelnus vidus. „Aišku, kiekvieną personažą, kurį vaidini, savaip įsimyli, tačiau šis mano vaidmuo – iš tų išskirtinių, – apie šį vaidmenį (premjera 1994 m.) sakė Šapranauskas. – Vaidmenį kūrėme per repeticijas. Aš rodydavau viską, ką žinau iš žydų anekdotų, įvairiausių situacijų. R. Tuminas žiūrėjo ir sakė, ko reikia ir ko ne. Svarbiausia mums buvo situacija, kurią vaidinu taip, kaip joje elgtųsi žydas. Juk tą pačią istoriją galima papasakoti ir su gruzinišku, su ukrainietišku ir, beje, su lietuvišku akcentu. Kaip nori galima. Svarbu tik gerai papasakoti anekdotą. Juk ir kiekvieną spektaklį galima suvaidinti kaip anekdotą – labai trumpai. Ir tuo viskas išsakyta. Kodėl Chloinė-Genechas važiuoja į Vilnių? Lipa. Krenta. Vėl lipa – pagaliau įsiropščia. Kam jam ta kelionė? Nežinau. Beje, kodėl mes gyvename? Kodėl čia vaikštome? Kodėl mes, aktoriai, kiekvieną dieną

Liudvikas Jakimavičius

Atsisveikinus su Marcelijum Martinaičiu

Sunku atgauti žadą ir sklandžiai dėlioti mintis, kai per maža distancija, per arti Marcelijus ir per savas. Reikėtų kažkaip apeiti iš kitos pusės, iš tolo. Pamenu

Liudvikas Jakimavičius

 (1962–2013)

 Sužinojęs liūdną žinią apie Valdo mirtį paskambinau vienam iš „Svetimų“ Alvydui Šlepikui, kad pažadintų iš staigaus ir netikėto sukrėtimo. Prieš kelias savaites Pilies gatvėje buvau sutikęs Valdą. Vaikštinėjome, šnekučiavomės, pokštavome. Atrodė sveikas kaip eržilas, tad netikėta žinia apie jo mirtį ir sunkią ligą man buvo tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Vadinasi, buvom gerokai toli vienas kito, nors retsykiais likimas lėmė pabūti visai šalia ir pajusti nesumeluotą draugystę, kurią retai aptiksi narcizų rašytojų bendruomenėje.

Mes, šiek tiek vyrėlesni Marcelijaus Martinaičio Vilniaus universitete suburto literatų būrelio „pameistriai“, gana akylai stebėjome po mūsų susibūrusios „Literatų kalvės“ darbus. M. Martinaitis tas pats, literatų būrelis tas pats, bet jie kaip kokie keturvėjininkai deklaravo, kad yra kitokie – „Svetimi“, kai tuo pat metu „Sietynas“ stengėsi kultūroje ir atgimstančioje visuomenėje ieškoti bendrystės ir savumo saitų. Vyrai jie buvo puikūs ir talentingi, o ir labai saviti, ką liudija visiškai skirtingos jų gyvenimų trajektorijos. Beje, ne kartą susiėjusios su mūsiškėmis.

Živilė Pipinytė

Mirė Eugenija Pleškytė (1938–2012)

Eugenija Pleškytė, be abejo, buvo pirmoji lietuvių kino žvaigždė. Jos klasikiniai veido bruožai vertė prisiminti Gretą Garbo ir kitas nebylaus kino gražuoles, šviesių akių žvilgsnis trikdė net kino kamerą, gražus kūnas kartais atrodė monumentaliai, nors tai, žinoma, apgaulė, nes kinas, kaip ir scena, pakelia smulkaus sudėjimo aktores ant savotiškų koturnų. Ir teatre, ir kine Pleškytė švietė tolimos žvaigždės spindesiu.

Pirmąkart ypatingą aktorės kinogeniškumą atskleidė „Kanonada“ (rež. Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, 1960). Filmas pasakojo apie tai, kaip į užminuotų laukų supamą kaimą po karo sugrįžta karinę milinę dėvinti mokytoja Dovilė. Jos laukia tušti namai, žinia apie nužudytus tėvus, susitikimas su kadaise mylėtu vaikinu, tapusiu žudiku. Pleškytės Dovilei tenka iš esmės vyriškas vaidmuo – susidoroti su priešais ir priversti kaimiečius pradėti naują gyvenimą. Filmo dramatizmas buvo kuriamas pasitelkus šviesos ir tamsos kontrasto principą, o Pleškytės moteriškumas ir grožis pirmiausia turėjo pabrėžti, kad gėris neišvengiamai nugali blogį.