7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žvaigždės šviesa

Mirė Eugenija Pleškytė (1938–2012)

Živilė Pipinytė
Nr. 40 (1008), 2012-11-09
In memoriam
Eugenija Pleškytė. 1979 m. V. Radzevičiaus nuotr.
Eugenija Pleškytė. 1979 m. V. Radzevičiaus nuotr.

Eugenija Pleškytė, be abejo, buvo pirmoji lietuvių kino žvaigždė. Jos klasikiniai veido bruožai vertė prisiminti Gretą Garbo ir kitas nebylaus kino gražuoles, šviesių akių žvilgsnis trikdė net kino kamerą, gražus kūnas kartais atrodė monumentaliai, nors tai, žinoma, apgaulė, nes kinas, kaip ir scena, pakelia smulkaus sudėjimo aktores ant savotiškų koturnų. Ir teatre, ir kine Pleškytė švietė tolimos žvaigždės spindesiu.

Pirmąkart ypatingą aktorės kinogeniškumą atskleidė „Kanonada“ (rež. Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, 1960). Filmas pasakojo apie tai, kaip į užminuotų laukų supamą kaimą po karo sugrįžta karinę milinę dėvinti mokytoja Dovilė. Jos laukia tušti namai, žinia apie nužudytus tėvus, susitikimas su kadaise mylėtu vaikinu, tapusiu žudiku. Pleškytės Dovilei tenka iš esmės vyriškas vaidmuo – susidoroti su priešais ir priversti kaimiečius pradėti naują gyvenimą. Filmo dramatizmas buvo kuriamas pasitelkus šviesos ir tamsos kontrasto principą, o Pleškytės moteriškumas ir grožis pirmiausia turėjo pabrėžti, kad gėris neišvengiamai nugali blogį.

Debiutinis vaidmuo, manau, nulėmė ir vėlesnius aktorės vaidmenis kine. Pleškytei tekdavo stiprios, valingos, likimo nelepinamos moterys, tiksliau, aktorės talentas lėmė, kad vyriškų istorijų pakraščiuose atsidūrusios jos herojės netikėtai tapdavo savotišku filmo atpažinimo ženklu. Tačiau tokių moterų, ypač lietuvių kine, nebuvo daug, Pleškytės grožis – pernelyg ryškus ir klasikinis, kad ją galėtum pavadinti kaimyne ar bendradarbe, su kuria malonu paliežuvauti. Trumpai tariant, ji neatitiko paprastos sovietinės moters parametrų, aktorės temperamentas pernelyg krito į akis. Gal todėl toks ypatingas aktorės karjeroje buvo vaidmuo Jaunimo teatre pastatytame Agnieszkos Osieckos „Trešnių skonyje“. Studijų metais žiūrėjau spektaklį bene dešimt kartų – Pleškytė ne tik dainavo ir šoko. Ji sugebėjo perteikti šiuolaikinės moters esmę, meistriškai pasinaudodama pjesės ironija ir dviprasmiškumu. Teatre jos vaidmenys vis dėlto buvo įvairesni.

Pleškytei dažnai tekdavo šaltų gražuolių užsieniečių vaidmenys lietuvių ar įvairių sovietinių kino studijų filmuose – anglų aristokratės Gyčio Lukšo „Anglų valse“ (1982), Samsono Samsonovo „Grynai angliškoje žmogžudystėje“ (1976) ir Vadimo Derbeniovo „Moteryje baltais rūbais“ (1981), Prūsijos ūkininkės Marleno Chucijevo „Buvo gegužė“ (1969). Aktorę tai akivaizdžiai slėgė, nes, regis, jos stichija buvo ne šaltos gražuolės, o gyvos, temperamentingos moterys, metančios iššūkį likimui. Tokia yra jos Morta Algimanto Puipos filme „Velnio sėkla“ (1979), kur Pleškytė, atrodytų, net smalsiai žvelgia į negalios ir raukšlių išvagotą savo herojės veidą filmo finale. Almanto Grikevičiaus „Fakte“ (1980) Pleškytės Karolina nedingo gausioje filmo veidų ir likimų mozaikoje. Jos Ingrida Raimondo Vabalo filme „Laiptai į dangų“ (1966) – neįtikėtinai tikslus tarpukario inteligentės, pokario Lietuvoje bandančios išsaugoti savo socialinio sluoksnio vertybes, portretas. Pleškytei visada pavykdavo keliais gestais ar žvilgsniais atskleisti herojės gyvenimą, tai, kas vyko prieš prasidedant filmo veiksmui. Tokia jos Elena Marijono Giedrio „Nesėtų rugių žydėjime“ (1978) ar filmo titruose tiesiog žmona įvardyta Algirdo Aramino „Ilgos kelionės prie jūros“ (1976) herojė, ar senstanti vieniša Albina Henriko Šablevičiaus filme „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979).

Bet būtent Pleškytei teko suvaidinti bene erotiškiausią (ar sadomazochistiškiausią) lietuvių kino sceną – Raimondo Vabalo filme „Akmuo ant akmens“ (1971) jos našlė baudžiauninkė išdidžiai ir, be abejo, provokuojamai atkiša nuogą užpakalį ją nuplakti pasirengusiam budeliui ir net apsimeta patirianti malonumą. Aktorė nevengė ir autoparodijos – 1975 m. filme „Atpildo diena“ (rež. Algimantas Puipa, Stasys Motiejūnas) ji suvaidino valdingą, aistringą avantiūristę smuklininkę, kurios temperamentą demonstratyviai pabrėžė juodi kaip varno sparnas herojės plaukai.
Aktorės kino likimas liudija ne tik tai, kad moterys lietuvių kine buvo tik vyriškų dramų fonas, bet ir tai, kad daugiausia vaidmenų tekdavo jaunoms, tik pradedančioms karjerą aktorėms. Keturiasdešimtmetėms jau likdavo motinų ir vienišų nelaimėlių vaidmenys. Pleškytės filmografijoje – per 30 vaidmenų, pažvelgus į vaidmenų sąrašą, jis atrodo ilgas ir solidus, bet greitai supranti, kad jame ne tiek daug pagrindinių: Pleškytė yra tik herojaus partnerė, o ne filmo istorijos centras. Marijono Giedrio istorinėje dramoje „Herkus Mantas“ (1972) aktorė suvaidino Mortą. Ištikima žmona vokietė pabrėžia kontrastą tarp senosios pagonių kultūros ir naujosios civilizacijos, papildo pagrindinio herojaus vidinį portretą. Bet Pleškytei nereikia žodžių, kad išreikštų Mortos tragediją – jos bėgimas ką tik pasibaigusio mūšio lauku, tarp lavonų tikintis rasti gyvą vyrą – viena įspūdingiausių scenų lietuvių kine. Net Almanto Grikevičiaus dramoje „Sadūto tūto“ (1974), kur jai teko dramaturgiškai bene nuosekliausias vyro neištikimybę skaudžiai išgyvenančios Marijos vaidmuo, galiausiai ima dominuoti vyriškos dramos.

Pleškytė ir scenoje, ir kine, ir gyvenime visada mokėjo atremti smūgius, kaip sakoma teatre, išlaikyti tiesią nugarą. Dabar šis terminas, regis, jau pamirštas. Bet Pleškytė šią savybę išsaugojo, kaip, beje, ir vos girdimą žemaitišką akcentą. Jos didelė šeima neišvengė pokario Lietuvos dramų, brolis, kapitonas Jonas Pleškys, pabėgo į Vakarus ir tapo populiaraus romano bei filmo prototipu, – sovietmečiu tai taip pat buvo juoda žymė, su kuria reikėjo gyventi. Devintajame dešimtmetyje aktorė išvyko į JAV, ten ištekėjo. Po vyro mirties grįžo į Lietuvą. Ko gero, Pleškytės nenoras dalyvauti lietuvių masinės kultūros balagane taip pat kilo iš visą gyvenimą saugoto vidinio orumo ir savo vertės suvokimo. Grįžusi ji neišsižadėjo teisės ir pareigos būti savimi. Į ryškiai apšviestą lietuviškos nūdienos sceną jį pakilo tik kartą – atsiimti už gyvenimo nuopelnus jai skirtos „Auksinės gervės“.
Astronomai tvirtina, kad mirusios žvaigždės šviesa matyti dar kelis šimtus metų. Eugenijos Pleškytės šviesa lietuvių kine pernelyg ryški, kad išblėstų.
 

Eugenija Pleškytė. 1979 m. V. Radzevičiaus nuotr.
Eugenija Pleškytė. 1979 m. V. Radzevičiaus nuotr.