Redakcijoje saugomas pluoštelis Žibunto Mikšio laiškų staiga virto archyvine medžiaga. Tačiau šis menininkas yra pats tikriausias įrodymas, kad surasti bičiulį galima per kūrybą, taip niekad ir nesusitikus. Atrodė, kad susikerta per daug takų, susisieja per daug jungčių ir susidūrimas bus neišvengiamas. Galėjau lengvai tai įsivaizduoti. Mūsų mažame Vilniuje vis susitinku su bent keliais žmonėmis, kuriems jis parašydavo, paskambindavo; esu girdėjusi ne vieną istoriją apie apsilankymą jo kultūriniais sluoksniais apaugintuose namuose Paryžiuje. Žinodama tai, vis teiraudavausi, kaip jam sekasi, gal net labiau – ką jis sakė, manė, kada vėl bus galima pamatyti jo kūrybos, nes parodomis žiūrovų nelepino. O jo kūryba tikrai verta daug daugiau dėmesio, nei kai kurių šiuo metu propaguojamų išeivių. Ilgainiui Mikšys, niekada, jo supratimu, nebuvęs išeiviu, virto tarsi bendru pažįstamu, kuris turi ryškų pavidalą, kurio poziciją lyg ir gali nuspėti, nors ne mažiau džiugino jo sugebėjimas nustebinti, pasakyti taip tiesiai ir originaliai, kad net katarsiškai žagteli. Nes ir pati taip galvoji, tik nebuvai suformulavusi. Iš trečių lūpų žinau, kad kelios mano rašytos mintys jį irgi yra pradžiuginusios, todėl abipusė simpatija neliko vien įsivaizduojama, nors esu tikra, kad anksčiau ar vėliau su kokia nors netikslia detale būčiau ir aš užkliuvusi. Bendravusieji su Mikšiu mini, kad karšto temperamento perfekcionistui susierzinti buvo praktiškai pareiga.
Šią vasarą pasirodžiusi knyga „Žibuntas Mikšys“ (sudarytoja ir teksto autorė Erika Grigoravičienė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, Dailininkų sąjungos leidykla artseria, 2013) leido išsamiau susipažinti su svarbesniais dailininko kūriniais, kūrybinės biografijos posūkiais ir turėjo prisidėti prie 90-ojo Mikšio jubiliejaus žymėjimo. Pritrūko mėnesio. Tačiau vargu ar skaičiai dabar kam nors rūpi, svarbu, kad neliko neužbaigtų darbų – kad jo originalus mąstymas tapo pasiekiamas didesnei auditorijai, kad dar kas nors, vartydamas grafikos, kurią reikia skaityti visomis juslėmis, reprodukcijas galės atrasti svarbų „bičiulį“, nors ir prasilenkęs su juo laike. Viliuosi, kad leidinys taps akstinu giliau pasidomėti Žibunto Mikšio „užklasine“ veikla, kurią galima įvardinti performatyviu pašto menu arba individualia intelektualinio ugdymo(si) tinkloveika; kad įvertins jo konceptualų požiūrį į teksto, vaizdo ir garso santykį (atsiskleidusį dar 6-ajame XX a. dešimtmetyje!), vaizdo kaip teksto ir teksto kaip vaizdo naudojimą ir ištirs jo kruopščiai puoselėtą intelektualinį pasaulį su atidžiai atrinktais herojais ir labai konkrečiomis pastabomis tobulėjimui. Jo palikimas gali būti interpretuojamas ir kaip iškalbingas epochos atspindys, ir kaip visiškai unikalios, su niekuo nesupainiojamos asmenybės pasirodymas.