In memoriam

Algirdas Klova

Tomas Dobrovolskis (1966–2015)

Tomas Dobrovolskis (1966 12 28 – 2015 01 06) – sužvėrėjusių girtų jaunuolių nužudytas kūrėjas – perkusininkas, multiinstrumentininkas ir kompozitorius. Jis yra išradęs originalių instrumentų, įsiliejusių į šiuolaikinės perkusijos šeimą. Žymiausi jų – varinis gaublys (The Brass Globe), kuriam sukūrė specialią grojimo techniką, skiemenuotę ir muzikinį raštą, bei stiklas (stiklinis indas, panašus į auksinės žuvelės akvariumą). O kaip gražiai jis grojo naudodamas vandenį!.. Filosofas Leonidas Donskis ne kartą žavėjosi Tomo muzikavimu: „Klausau ir medituoju. Tai – neužteršto proto muzika!“

Agnė Narušytė

In memoriam Valdui Ozarinskui (1961–2014)

 

Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.

Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.

Ingrida Veliutė

Profesorė, mokslo liepsnelės ir miesto medinukai

Nijolė Lukšionytė (1954–2014)

Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė

Vladas Stauskas (1932–2014)

2014  m. lapkričio 19 d. netekome architektūros profesoriaus, rekreacinės architektūros mokyklos Lietuvoje kūrėjo Vlado Stausko, save vadinusio architektūros Don Kichotu.

Liudvikas Jakimavičius

Romualdas Granauskas (1939–2014)

Būna, kai žinia apie artimesnio ar tolimesnio žmogaus mirtį tave užklumpa tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Stovi sutrikęs, priblokštas ir suglumęs, nes su kiekvienu išėjusiu užsiskliaudžia didesnis ar mažesnis pasaulis. Dabartinė mūsų literatūra (poezija) tokį didįjį šoką patyrė staiga netekusi Sigito Gedos ir antru smūgiu – Marcelijaus Martinaičio. Prozos girią giltinė pradėjo genėti nuo Antano Ramono ir Jurgio Kunčino. Po to šniojo plikuoju būdu nesirinkdama nei medžio rūšies, nei amžiaus. Pagaliau šią savaitę „miško kirtimo“ ciklą užbaigė Romualdu Granausku. Romualdo netektis jau nėra mums kokia nors netikėta staigmena. Po Juozo Apučio mirties Granauskas kirtavietės plynėje buvo palikęs stovėti vienas tos rūšies medis, nuo vėjų beveik nepridengtas pomiškio. Jis puikiai suprato tą savo – „paskutinio“ likusiojo padėtį. Apie tai juk ir „Gyvenimas po klevu“, ir „Peteliškė ant lūpų“, ir visa kita, apie ką mums rašytojas pasakojo. Epochos pabaiga.

Loreta Levinskaitė

Antanas Jozėnas (1927–2014)

Živilė Pipinytė

Gražina Mareckaitė

Apie Antano Vengrio iškilius darbus teatrologijos ir ypač teatro istorijos srityje nemažai rašyta. Jo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas jau vien tik savo kiekybe, bet kaskart toje netrumpoje įvairių teatrinės tematikos kūrinių virtinėje atrandi vis naujų privalumų. Vienas iš elementariausių – tai laiko argumentas: pradėjęs savo kūrybinę-mokslinę veiklą dar prieškario Lietuvoje, gyvenęs ir kūręs kartu su seniai jau legendomis tapusiomis asmenybėmis, Vengris buvo neįkainojama gyva jungtis tarp „anos“ ir „šios“ Lietuvos, tiltas per tarpeklį, kurį, pasirodo, vėlesnėms kartoms ne taip paprasta peršokti... Sunku patikėti, kad mūsų bendradarbis, bičiulis, kolega buvo pažįstamas, tarkime, su „carinių laikų“ artistu Konstantinu Glinskiu, kad girdėjo jo gyvą žodį ir balsą, kad pažinojo „priešistorinį“ režisierių Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską ir bendravo, netgi polemizavo su Baliu Sruoga, lankė jo teatro seminarą. Legendos, legendos, legendos... Teatro sferoje, kur visas menas paremtas gyvo žmogaus buvimu, jos ypač gajos ir svarbios. Bet ir pats Antanas Vengris jau buvo perėjęs į „legendų“ pasaulį – bent jau taip turbūt atrodė jaunajai Lietuvos teatralų kartai. Kas kita, kai minime kokio nors kultūros žmogaus šimtmetį – studijuojami jo raštai, sena spauda, ieškoma naujų faktų, džiaugiamasi, kai pavyksta atrasti ką nors nauja... Tačiau „gyvas“ šimtmečio minėjimas atrodo labai neįprastai, beveik neįtikėtinai: juk galėtum aplankyti, pasikalbėti, priminti, sužinoti... Kiek tokių neišnaudotų „deimantų“ dar turime savo aplinkoje, jau ir patys po truputį jais virsdami...

Helmutas Šabasevičius

 

In memoriam Vitai Mozūraitei (1960– 2014) 

 

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Kovo 17 d., eidamas 96-uosius, Izraelyje mirė ilgametis Lietuvos filharmonijos direktoriaus pavaduotojas, direktorius (1973–1974 m. ir 1979–1985 m.) Pinchosas Mendelsonas.