Su gyvu Marcelijum paskutinį sykį pasisveikinau ir atsisveikinau kovo 21 dieną Rašytojų sąjungoj, čia jis su savo penkiasdešimtmečių mokinių būreliu dalyvavo Sarbievijaus kiemo rašytojų renginėlyje, kur pristatyta nauja poezijos antologija „Mylėjau“. Tuomet viešai atsiprašiau poeto, kad sudarinėdamas antologiją pamiršau įdėti jo eilių, nes jis pats tikriausias mūsų kartos poetas. Marcelijus kaip visados smagiai pokštavo, skaitė kartu su savo mokiniais eilėraščius apie nelaimingas meiles. Ir še tau, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nebėr Kukučio.
Sunku atgauti žadą ir sklandžiai dėlioti mintis, kai per maža distancija, per arti Marcelijus ir per savas. Reikėtų kažkaip apeiti iš kitos pusės, iš tolo. Pamenu, gal tai buvo 1977 metais, o gal ir ne tais. Sausakimša universiteto Aktų salė Čiurlionio gatvėje, minia netilpusių studentų už durų, ant laiptų. Vyksta Vytauto Kernagio ir Marcelijaus Martinaičio benefisas Kukučio tema. Vienas pagroja ir padainuoja, kitas paskaito. Tvyro fantastiška rezistencinė nuotaika, nes studentija puikiai supranta Ezopo kalbą, tarytum saulėgrąžas gliaudo užuominas tarp eilučių, pauzes, nutylėjimus, poetinius apvertimus. Šiais laikais toks renginys neįmanomas. Na būna, kad į poezijos vakarą susirenka koks šimtas pensininkų, kuklus būrelis studenčių filologių, vienas kitas rašytojukas, ir gana. Kiti laikai, bet Marcelijus, regis, dėl pasikeitusios poeto vietos visuomenėje emocijų ir skaudėjimo stengėsi nerodyti. Jis savo laikysenai, poetinei bei visuomeninei raiškai buvo susikūręs labai autentišką, ironišką, groteskišką, su gera doze absurdo trečiojo brolio nišą. Tą išmintingą vaidmenį jis susikonstravo iš pasakojamosios tautosakos, iki galo buvo į jį įsijautęs ir nuoseklus, nes tas vaidmuo jam pritiko prie veido, nebuvo kaukė, apsimetinėjimas ar imitacija.
Gal 1986 metais, o gal ir anksčiau (tiksliai nebeprisimenu), Vilniaus miesto klerkai sumanė nugriauti tą gražų trapecinį namą Tilto g. 6 ir įsirengti automobilių stovėjimo aikštelę, mat labai patogi jiems atrodė vieta. Griauti atvažiavo ekskavatorius, bet negalėjo pradėti, nes po ekskavatoriaus kaušu atsistojo poetas Marcelijus Martinaitis. Valdžiukė sukluso, sužiuro, suskliaudė raukus – „kas čia bus“, ėmė skambinti instrukcijų į Vilniaus vykdomąjį komitetą, o čia sėdėjusieji, supratę, kad po kaušu stovi Kukutis, neišdrįso griauti ir ekskavatorių atšaukė. Tuomet valdžia rašytojo žodžio ir veiksmo bijojo, o iš tokių reikšmingų smulkmenų ėmė rastis daugiau drąsos, pasitikėjimo, kad ne viskas beviltiška, o galų gale išsisiūbavo Sąjūdis.
Laiminga buvo diena, kai atėjau į Filologijos fakultetą ir patekau tiesiai į Marcelijaus vadovaujamą literatų būrelį, čia tvyrojo visai netradicinės pedagogikos dvasia. Mokytojas tarytum nieko nemokė, nesibardavo, neaiškino, kaip reikia rašyti, o tik kartodavo, kad netaptume spausdinimo mašinėlėmis, kad įsižiūrėtume į detales, smulkmenas, veidus. Draudė kalbėti „abstraktais“, uždraudė eilėraščiuose vartoti asmeninių įvardžių vietininkus: „tavyje“, „manyje“, „mumyse“. Reikalavo kalbėti savo žodžiais ir saugojo, kad nepakliūtume į kokio nors didelio poeto intonacinį lauką. O jau smagiausia buvo, kai Marcelijus ėmėsi tokios gyvosios edukacijos ir pradėjo mus pažindinti su geriausiais Lietuvos poetais. Mes nusipirkdavome vieną kitą butelį raudonojo vyno ir eidavome su Marcelijum į svečius pas Juditą Vaičiūnaitę, Sigitą Gedą, keliaudavome į Druskininkus pas Vytautą Bložę ir Kornelijų Platelį, skaitydavome iki išnaktų eilėraščius, aptarinėdavom ir laukdavom nuomonės, ką pasakys apie mūsų eiliavimus gyvieji klasikai S. Geda ar V. Bložė.
Po mūsų, „Sietyno“ kartos, Marcelijus literatų kalvėje išugdė dar vieną – „Svetimų“ – poetų generaciją: tiek vieni, tiek kiti jautėmės gana saugus literatūrinis pomiškis, kol stovėjo miškas ir jame buvo didelių medžių. Per pastaruosius dešimtį metų, pasitraukus ištisai rašytojų kartai, apima graudus našlaitystės jausmas. Pasitraukus autoritetams: Juditai Vaičiūnaitei, Juozui Apučiui, Jonui Strielkūnui, Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, o dabar ir Marcelijui, išsiderina literatūros registrai, sutrupa vertybinės ašys, prarandami dvasiniai orientyrai. Ir tai yra jau ne vien literatūrinės, o daug didesnio masto – visos visuomenės netektys.
Be mokytojų ir autoritetų, be dvasios aristokratų mes esam tikri našlaičiai.
