7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Valdui Gedgaudui pavėjui

 (1962–2013)

Liudvikas Jakimavičius
Nr. 14 (1028), 2013-04-05
In memoriam
R. Šuikos nuotr.
R. Šuikos nuotr.

 Sužinojęs liūdną žinią apie Valdo mirtį paskambinau vienam iš „Svetimų“ Alvydui Šlepikui, kad pažadintų iš staigaus ir netikėto sukrėtimo. Prieš kelias savaites Pilies gatvėje buvau sutikęs Valdą. Vaikštinėjome, šnekučiavomės, pokštavome. Atrodė sveikas kaip eržilas, tad netikėta žinia apie jo mirtį ir sunkią ligą man buvo tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Vadinasi, buvom gerokai toli vienas kito, nors retsykiais likimas lėmė pabūti visai šalia ir pajusti nesumeluotą draugystę, kurią retai aptiksi narcizų rašytojų bendruomenėje.

 

Mes, šiek tiek vyrėlesni Marcelijaus Martinaičio Vilniaus universitete suburto literatų būrelio „pameistriai“, gana akylai stebėjome po mūsų susibūrusios „Literatų kalvės“ darbus. M. Martinaitis tas pats, literatų būrelis tas pats, bet jie kaip kokie keturvėjininkai deklaravo, kad yra kitokie – „Svetimi“, kai tuo pat metu „Sietynas“ stengėsi kultūroje ir atgimstančioje visuomenėje ieškoti bendrystės ir savumo saitų. Vyrai jie buvo puikūs ir talentingi, o ir labai saviti, ką liudija visiškai skirtingos jų gyvenimų trajektorijos. Beje, ne kartą susiėjusios su mūsiškėmis.

 

1995-ųjų gruodžio mėnesį išvažiavau padirbėti į Visbį, į rašytojų ir vertėjų kūrybos namus. Kartu su manim važiavo ir keltais plaukė a.a. Arūnas Tomas Rudokas. Jis beveik nemokėjo angliškai, jautėsi ne savo rogėse, tad turėjau būti jam už vertėją vakarais, kai marga rašytojų publika susėsdavo pabendrauti ir vieną kitą butelį vyno išgerti. Po trijų savaičių man gerokai šis vaidmuo nusibodo ir pradėjo galvoje kirbėti mintis, kad reikėtų tylutėliai susikrauti lagaminą ir iš tų Visbio kūrybos namų bėgti atgal į savo namus, nes kūrybos darbai siaubingai nesisekė. Ir kai beveik buvau apsisprendęs, atsitiko visai nenumatytas nuotykis.

 

Rytą beldžiasi kažkas į mano celės duris. Atidarau ir netikiu savo akimis. Prieš mane su lagaminu stovi Valdas Gedgaudas. Buvimas apsiverčia aukštyn kojom, nes su juo iš tikro turėjom apie ką pašnekėti. Pradedam „tvarkyti“ lietuviškas lauktuves, aišku, prisijungia ir A.T. Rudokas, tai bendromis pastangomis lauktuves „įsisavinam“. Kitą dieną į Visbį suguža gausybė svečių iš Rodo salos, Atėnų, Albanijos, kultūros funkcionierių iš Stokholmo ir Danijos dalintis centro patirtimi, mat ketina panašų vertėjų ir rašytojų centrą steigti Rodo saloje. Vakarėlis. Užstalėj susėda gal 30 ar 40 žmonių. Paeiliui kiekvienas prisistato, kas formaliai, kas kokiu eilėraščiu ar trumpu papasakojimu apie save. Matau, kad jiems labai įdomus jaunas estų rašytojas Emilis Tode, o mano draugas Otto Arders, puikus poetas, neįdomus. Neįdomūs ir mes su T.A. Rudoku, ir tą skandinavišką atsainumą pajunta Valdas. Jis atsistoja, prieina prie pianino salės gale, atvožia dangtį ir pradeda skambinti Bethoveno Likimo simfonijos gabalą. Puikiai. Biurgeriai nuščiūva, ir apima toks graudžiai geras jausmas, kad mes nesame šioje puotoje tik tretieji broliai, ir pasidaro tiesiog smagu sieloje, kai matai, jog tiems funkcionieriams sudaužyta turtingojo gero dėdės puikybė ir ima rausti ausys. Provokacija pavyko.

 

Kita pavykusi Valdo provokacija. Buvome Druskininkų poetiniame rudeny, kuriame vyksta tradicinis anoniminio eilėraščio konkursas. Vertinimo komisiją sudarė labai garbingi literatūros ir kalbos žinovai, teko joje dalyvauti ir man. Buvo pateikta svarstymui gal pusšimtis anonimų eilėraščių, ir be didesnių ginčų mes išrinkome puikiai sukaltą ilgoką silabotoninį ketureilių eilėraštį. Paskui komisijos nariai ėmė spėlioti, kieno čia taip gerai juvelyriškai parašytas kūrinys? Mums daugiausiai įtarimų kilo, kad tai Donaldo Kajoko tekstas, nes buvo surašytas labai plastiškai ir muzikaliai. Ir visiškas netikėtumas buvo, kai vertinimo komisija paskelbė laimėjusio eilėraščio numerį, o į sceną išėjo ne Kajokas, o Valdas. Jis puikiai išmanė poetikos subtilybes, dažnai savo raiškoje aukodamas barokines grožybes vardan kalbėjimo nesumeluotu šaižoku balsu.

 

Valdas labai gerai jautė kasdienybės dramaturgiją, ką liudija jo poezija, kalbėjimai apie literatūrą, paskutiniai rašiniai bei konfliktai dėl kontroversiškos kultūrinės raiškos mūsų teatre. Pavymui galiu pasakyti: man jis buvo savas, o susitaikiusiems ir prisitaikiusiems – nepritapęs ir svetimas.

 

R. Šuikos nuotr.
R. Šuikos nuotr.