Fotografija
Agnė Narušytė
Ką gali kiekviena valytoja
Tarptautinis fotografijos simpoziumas „Fotografų susitikimai“ Nidoje
Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės.
Gražina Mareckaitė
Taip praeina pasaulio garbė
Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos“ Valdovų rūmuose
Griūvančio Gedimino kalno papėdėje, Nacionalinio muziejaus patalpose, dar 2017 m. buvo eksponuota Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Ji nesulaukė didesnio atgarsio, nors tai buvo neregėtas ir negirdėtas, apstulbinęs savo forma, dalykiškas istorijos dokumentas ir paveikslas, unikalus fotografijos galimybių demonstravimas, emocingas šauksmas, simboliškomis paralelėmis sugretinęs reiškinius, kurie kelia mūsų tautos, jos egzistencijos, išlikimo, kultūros paveldo, istorinės atminties bei dabarties santykių problemas.
Kristina Pipiraitė
Globalizacijos šviesoje
Klauso Leo Richterio fotografijos paroda „Bajorai“
Vasara buvo gausi fotografijos parodų. Viena jų – Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuota jauno austrų kilmės fotografo Klauso Leo Richterio „Bajorai“, dabar persikėlusi į kultūros sostine tituluotą Rokiškį. Ji bus atvira lankytojams Rokiškio krašto muziejuje iki rugpjūčio pabaigos.
Menininkas, baigęs „Ostkreuz“ fotografijos mokyklą Berlyne, prieš dvejus metus apsigyveno Bajoruose (Rokiškio raj.). Šio kaimo kasdienybė, žmonės ir jų istorijos tapo jo eseistinės etnografijos analizės objektu. Ši paroda – Richterio Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijų meno magistro baigiamasis darbas ir trečiasis jo socialinės fotografijos projektas. Jame autorius meistriškai įgyvendino kritiko Johno Bergerno mintį, kad siekiant fotografiją įtraukti į socialinę-politinę atmintį fotografas privalo visiškai įsitraukti ir susitelkti į fotografuojamos kasdienybės scenų dalyvius ir jų gyvenimus, ką jis ir daro tapdamas šios mažos, marginalios ir kartu kiekvienam Lietuvos kaimeliui būdingos bendruomenės nariu.
Kokios perspektyvos?
Sovietmečio architektūra ir urbanistika
Pokalbyje dalyvavo Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas), Monika Lipšic (kuratorė), Eglė Rindzevičiūtė (Kingstono universitetas Londone). Pokalbis surengtas per Agnės Gintalaitės parodos „Be perspektyvos / Grožio likučiai“ atidarymą Vilniaus fotografijos galerijoje, 2019 m. liepos 31 d.
Marija Drėmaitė: Ačiū už kvietimą į pokalbį. Jam besirengdama prisiminiau, kad galerijoje paskutinį kartą buvau, kai rodyta Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Jos autorius fotomanipuliacijomis jungė masinės statybos daugiabučius su barokiniais Vilniaus ir ne Vilniaus elementais. Ši tema traukia ne vieną fotografą ir man įdomu, kaip šia tema manipuliuoja Agnė Gintalaitė.
Natalija Arlauskaitė
Auksinės šeimos fotografijų šiurpės
Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje
„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.
Paulina Blažytė
Menas kaip paraginimas
Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje
Pastaruoju metu mane vis dažniau traukia į Kauną – dėl jo atmosferos, kurios iki galo neperprantu, bet noriu perprasti, dėl nepažįstamų, bet labai intriguojančių žmonių ir vietų. Dabar tam atsirado dar viena priežastis – tai Kauno fotografijos galerija, taip maloniai mane nustebinusi ir viltingai nuteikusi. Sutinku, šios vietos toli gražu negalima pavadinti naujove, bet kartais tiesiog užsimiršti, kad ne viskas yra vien tavo mieste, ir reikia, netgi būtina retkarčiais išvažiuoti, priminti sau apie kitas puikias erdves ir jų siūlomas galimybes.
Agnė Narušytė
„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis
Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge
Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?
Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.
Asta Jackutė
Apie būtį, sklidiną buities
Paroda „Orų dienoraščiai“ LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Žmogaus prigimtis tokia jau yra, kad nutolę dalykai dažnai kelia didesnį įspūdį nei esantys šalia. O įprasta žmogiška buitis, nesvarbu, gyveni istoriniame didmiestyje ar bevardžiame kaimelyje, savo esme nelabai skiriasi. Akis pripranta prie kraštovaizdžio, uoslė – prie aplinkos kvapų, o ausys, rodos, nebegirdi nuolat besikartojančių garsų. Tačiau šiaurėje prigimtinis žmogiškasis lankstumas, gebėjimas adaptuotis prie aplinkos įgauna platesnes reikšmių ir kokybės kategorijas. Šiaurietis nuo kelionės pradžios motinos įsčiose iki kaulų sudūlėjimo vėjų gairinamoje žemėje žino – vien sau jis nepriklauso. Šiaurė visuomet kalba apie trapiausią esamąjį momentą, be kurio nei praeitis, nei ateitis neturi reikšmės. Dabarties magija čia maksimaliai suspausta, sutankėjusi.
Kad pasijustum architektūros dalimi
Fotografė Camilla Borghese atsako į Giedrės Jankevičiūtės klausimus
2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaroma Camillos Borghese fotoinstaliacija „Miesto dialogai / Dialoghi urbani“ (2014). Tai 16 spalvotų fotografijų kompozicija, reprezentuojanti XX a. vidurio Romos modernizmo architektūrą per vieno tipo pastato – keliabučio gyvenamojo namo, kuris itališkai vadinamas palazzina, fasadus.
Paulina Blažytė
Klampus idėjų liūnas
Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“
Vertindama meną dažnai vadovaujuosi jausmu. Analizuoju, kokias emocijas sukelia darbai, ką jie sužadina ir paskatina išgyventi, atrasti. Tačiau tokio tipo meno vertinimas galimas tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, jis visai netinka darbams, kuriuose aukščiau emocijos iškeliama forma ar labai konkreti koncepcija, labiau už viską išjudinanti protą. Idealiausiu atveju protas ir jausmas papildo vienas kitą, juk jie gali kuo puikiausiai veikti kartu. Gali, bet ar visuomet veikia?
