Apie būtį, sklidiną buities

Žmogaus prigimtis tokia jau yra, kad nutolę dalykai dažnai kelia didesnį įspūdį nei esantys šalia. O įprasta žmogiška buitis, nesvarbu, gyveni istoriniame didmiestyje ar bevardžiame kaimelyje, savo esme nelabai skiriasi. Akis pripranta prie kraštovaizdžio, uoslė – prie aplinkos kvapų, o ausys, rodos, nebegirdi nuolat besikartojančių garsų. Tačiau šiaurėje prigimtinis žmogiškasis lankstumas, gebėjimas adaptuotis prie aplinkos įgauna platesnes reikšmių ir kokybės kategorijas. Šiaurietis nuo kelionės pradžios motinos įsčiose iki kaulų sudūlėjimo vėjų gairinamoje žemėje žino – vien sau jis nepriklauso. Šiaurė visuomet kalba apie trapiausią esamąjį momentą, be kurio nei praeitis, nei ateitis neturi reikšmės. Dabarties magija čia maksimaliai suspausta, sutankėjusi.

Paroda „Orų dienoraščiai“ – dueto „Cooper & Gorfer“ projektas. Dvi menininkės, kuratorės Sarah Cooper ir Nina Gorfer per kelerius metus aplankė Islandiją, Farerų salas ir Grenlandiją, kad empiriniu tyrimo metodu išsiaiškintų, kaip šiaurės salų gamtinė, kultūrinė ir istorinė aplinka veikia ten kuriančių menininkų, dizainerių kūrybiškumą. Šio tyrimo atradimai – parodoje pristatomi mados kūriniai, sukurti būrio skirtingų autorių. Fotografijose užfiksuoti vietinių, šiaurės šalių menininkų, mados dizainerių kūriniai kalba poetine kalba, o eksponuojami mados dizaino objektai-instaliacijos papildo šiuos daugiaprasmius, simbolinius pasakojimus.

Kalbėti apie šią parodą iš esmės galima įvairiais būdais: aiškinantis parodos reikšmę ir vietą šiaurės meno kontekste, tiriant per šiuolaikinio mados dizaino tendencijų prizmę arba pasakojant apie tai, ką ji reiškia (ar gali reikšti) kiekvienam iš mūsų. Parodos anotacija skelbia: „Magija vietoj realizmo“ ir nurodo gan aiškias gaires, kaip galima suprasti parodą. Tačiau poetizmas, platus pasakojimo naratyvas, apaugintas istorijų gausa, parodoje pateiktas iš kiek neįprasto požiūrio taško. „Orų dienoraščio“ darbai vieningai byloja apie būties magiją, tačiau įdomiausia, kad apie būtį ir magiją joje kalbama apnuoginant tą negražųjį, paslėptąjį jos veidą, kuris, įsuptas kasdienybės buities, tampa magiškas.

Ko gero, reikšmingiausi procesai, sutvirtinantys žmogaus kūrybiškumo stuburą, kad šis atlaikytų vidinius ir išorinius vėjus, vyksta tuomet, kai liaujiesi būti fizinių ar dvasinių patirčių turistu ir tiesiog pasiduodi savaiminei tėkmei. Šiaurės šalių kūrėjų savitumas tarsi užgrūdintas ir nugludintas tos pasidavimo jėgos – intuityvaus jausmo, kada pajungti chtoniškas gamtos stichijas sau į pagalbą, o kada leisti joms veikti nesipriešinant. Šiaurės šalių gamta, istorija, kultūra – nelyg gosli nepasotinama dievų burna, įsiurbianti asmens individualizmą ir ambicijas, bet dovanojanti visumos pojūtį ir savitą kūrybinę raišką. Bendruomenė, o ne atskiras individas, bendras mitas, o ne asmeninė legenda veikia, augina ir puoselėja šiauriečių kūrybingumą. Atsižadėjimas, minimalizmas, askezė ir pilnatvė, perteklius, puotos ekstazė – dvi priešingos, bet glaudžiai susijusios estetinės kategorijos, tarp kurių balansuoja parodoje prisistatantys kūrėjai. Todėl ši paroda, nepaisant skirtingų šalių ir meninių inspiracijų, tokia vientisa ir paveiki.

Buities, be jokio pasidygėjimo, nuovargio ar apatijos, gausu kone kiekviename eksponuojamame kūrinyje. Štai „Gudrun & Gudrun“ prekės ženklas, kurį naudoja Farerų menininkė Gudrun Ludvig ir jos verslo partnerė Gudrun Rogvadottir, parodoje pristato instaliaciją – rankomis iš tradicinės avių vilnos nertas sukneles, efemeriškai pakibusias ore, o šalia – fotografijas, kur tomis pačiomis suknelėmis vilkinčios merginos įamžintos sėdinčios ant šieno kupetų, kažko lūkuriuojančios valtyje ar sklendžiančios abstrakčioje erdvėje. Konceptualu, pasakiška, trapu? Taip, bet ne tik. Kūrinio apraše menininkės sako: „Žmogus, kuris geba sukrauti gerą šieno kupetą, vertas pagarbos. Jei vakare kyla vėjas, nejučia pradedi nerimauti: „Ar nenupūs viršūnės? Ar ryte nebus viskas dingę?“ Matai, kaip kupeta dreba, šeriasi į visas puses, – kokia svarbi, bet ir kokia trapi ši konstrukcija.“ Buitis čia pilna trapios veikiančio ritualo jėgos, kuri saugo bendruomenę surišdama ją su žeme.

Kiti tarp buities ir būties balansuojantys kūriniai priklauso Barbarai I Gongini. Keturios fotografijos ir dvi eksponuojamos suknelės, sunertos vąšeliu iš vašku dengtų medvilninių siūlų. Konceptualu, avangardiška, kartu lengvai atpažįstama kaip gamtiška, tradiciška, natūralu. Fotografijų juodumoje paskendusios moterys išnyra kaip šviesos blyksniai ar organiška uolėtos žemės dalis – sunki, architektoniška, raukšlėta, tačiau čia pat vėjo permainoma, sutaršoma, sklidina šaltinio jėgos, vandenų dugno dumblių. Tiek fotografijų herojės, tiek ir suknelės – savotiški mistiniai ruonės kailiai, išnaros, tarsi sudėvėtos odos, išmaizgytos neramių rankų, išpintos kasomis, užkalbėtos juostomis, ar priešingai, laisvai sunertos virvelėmis į sudėtingiausias orines struktūras. Priešybių sąjunga. Ir lengva tuo pat metu, ir sunku. Ir žemiška, ir oriška. Žiūrovas kviečiamas interpretuoti kūrinio prasminius kodus, narstyti šiuos nėrinių, mezginių narelius. Juk šiaurė, kaip ir Šiaurės šalių kūryba, neturi vieno atsakymo, apie ką ji seka savo sakmes.

Kitas ryškus parodos menininkas Nikolajus Kristensenas, gyvenantis ir kuriantis Grenlandijoje, pristato tradiciniu grenlandiškų karoliukų vėrimo būdu sukurtas sukneles. Darbai užburia ne tik kruopščia atlikimo technika, trapumu, ryškiomis spalvomis ir jautriai išsiuvinėtais augaliniais ornamentais. Ne ką mažiau įtaigi ir paties menininko pasakojama suknelių sukūrimo inspiracija: savo ir žmonos vestuvėms Kristensenas nusprendė pasiūti perlų suknelę dukrai. Per vestuves menininkas pastebėjo, kaip mergaitės lūpos pamėlo – perlai prišalo jai prie kūno... Trumpa, konkreti žinutė apie kūrybines inspiracijas akimirksniu suriša buities ir būties mazgus į vieną, vientisą kūrybinę legendą. Kūrybinis aktas nėra atskirtas nuo gyvenimo ciklo džiaugsmų ir vargų, o kūryba čia įgauna savo pirmapradę reikšmę: kurti – creatio (lot.) taip pat reiškia gimdyti, užpildyti tuštumą.

Mados dizainerės Steinunn Sigurdardottir kūrinys, parodinės erdvės centre plazdanti nėrinių suknelė, bei trijų fotografijų ciklas žiūrovui taip pat kalba per asmeninę istoriją, kai kūrybinis aktas įgauna maginę, apsauginę reikšmę, užpildo pirmapradę tuštumos erdvę. Erdvė aplink kūrinį tiesiogine ir perkeltine prasme sujungiama su tradiciniais liaudies meno elementais bei šiuolaikinėmis technologijomis, taip kūrėja formuoja savitą istorijos pasakojimą, dedikuojamą artimam žmogui – sūnui: „Mano sūnus gimė su negalia. Atrodo, tarsi jo mintys pradingtų kūne. Tiesiog nėra laidų, kurie turėtų perduoti komandas. Nėra ir fermento, kuris laiko kartu neuronus. Taigi jo kūne yra daugybė vietos paskęsti mintims.“ Ore kabantis kūrinys efemeriškai pripildo erdvę aplink save virpėjimo. Pavienių plunksnų kamuoliukai, kaspinų skiautės mirga, kuria snygio, komunikacijos per tuščią, bet fragmentiškų minčių pritrupintą erdvę, įspūdį. Pagrindinis objektas – suknelė, kabanti instaliacijos viduryje, tampa ne taip ir lengvai pastebima. Jos ryškumą sulieja, suniveliuoja smulkių objektų plevenimo triukšmas. Asmeninių istorijų nuotrupos, susietos su bendruomenių patiriamais socialiniais, ekologiniais, ekonominiais ir kultūriniais iššūkiais, jautrus, aliuzinis kalbėjimas apie žemės išteklių taupymą būdingas visiems šios parodos autoriams.

Verta paminėti, kad „Oru dienoraščiai“ – dvilypė paroda. Viena vertus, ji nepribloškia naujovėmis. Priešingai – fotografijos, eksponuojami kostiumai, instaliacijos, dokumentinis videofilmas, bendras parodos dizainas organiškai, glaudžiai susisiejo į visumą, atitinkančią archetipinį šiaurės portretą (paslaptingą, gūdų, tamsų). Kita vertus, paroda aprėpia gerokai platesnes reikšmes nei lokaliai geografiškai apibrėžtos teritorijos menininkų kūrybiškumo raiškų apžvalgą. Sujungdami šiuolaikines mados dizaino tendencijas, puikų amato išmanymą, technologijas ir tradicijas, parodos menininkai kalba apie tarpasmeninius, bendražmogiškus ryšius, susiliejimą su aplinka, tvarų dizainą, atsakingą išteklių naudojimą, lėtąją madą ir lėtą, būties prisotintą gyvenimo būdą.

Paroda veikia iki rugsėjo 8 d.