7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Globalizacijos šviesoje

Klauso Leo Richterio fotografijos paroda „Bajorai“

Kristina Pipiraitė
Nr. 27 (1306), 2019-09-06
Fotografija Dailė
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.

Vasara buvo gausi fotografijos parodų. Viena jų – Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuota jauno austrų kilmės fotografo Klauso Leo Richterio „Bajorai“, dabar persikėlusi į kultūros sostine tituluotą Rokiškį. Ji bus atvira lankytojams Rokiškio krašto muziejuje iki rugpjūčio pabaigos.
 
Menininkas, baigęs „Ostkreuz“ fotografijos mokyklą Berlyne, prieš dvejus metus apsigyveno Bajoruose (Rokiškio raj.). Šio kaimo kasdienybė, žmonės ir jų istorijos tapo jo eseistinės etnografijos analizės objektu. Ši paroda – Richterio Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijų meno magistro baigiamasis darbas ir trečiasis jo socialinės fotografijos projektas. Jame autorius meistriškai įgyvendino kritiko Johno Bergerno mintį, kad siekiant fotografiją įtraukti į socialinę-politinę atmintį fotografas privalo visiškai įsitraukti ir susitelkti į fotografuojamos kasdienybės scenų dalyvius ir jų gyvenimus, ką jis ir daro tapdamas šios mažos, marginalios ir kartu kiekvienam Lietuvos kaimeliui būdingos bendruomenės nariu.

Richteris nekuria reportažo, skirto išoriniam pasauliui, veikiančio kaip pakaitalas ir skatinančio atminties atrofiją, bet įsijaučia į jį supančius žmones ir jų istorijas. Dirbdamas tokiu stiliumi, jis skiriasi nuo gerai žinomų meistrų, tokių kaip Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis, broliai Černiauskai, taip pat skyrusių daug dėmesio kaimo aktualijoms. Richterio užfiksuotos akimirkos – ne „iškąstos“ iš kasdienybės konteksto, bet prisijaukintos, subrandintos, išlauktos kaip geras alus ar bičių medus.

Nežinodamas vietinių nusistovėjusių normų, įpročių ir kalbos, fotografas buvo priverstas pasikliauti savo pojūčiais. Aplinkoje jį lydinti irimo nuojauta iškelia laiko tėkmės, egzistencijos trapumo ir paradoksalios bendruomenės gyventojų kovos tarp mėginimo pamiršti ir išsaugoti praeitį temas. Gyventojų portretus jis fiksuoja jų aplinkoje arba studijoje, drąsiai leidžia kalbėti pačiai asmenybei, jo aplinkai ar daiktams. Apmąstytai ir neatsitiktinai linguojantis vėjyje pernykštės žolės stiebas tampa objektyvo taikiniu, perteikiančiu trapią ribą tarp būties ir nebūties. Sustabarėję, tik pavienių pastebėti ir išlaikyti žolynų lavonai persikelia į šalia eksponuojamo portreto interjerą, profesionaliai jungdami ekspozicijos bendrumą ir įtaigiai išlaikydami vientisą jos nuotaiką – apleistumą, vienišumą ir pastangas išlikti globalizacijos įvykių sūkuryje.

Groteskiški, išblukę jų kūnai savo spalva ir nelankstumu susilieja su prieblandoje sėdinčios moters plaukais, kas dar labiau išryškina tiek jų, tiek moters laikinumą, gležnumą ir greito išnykimo nuojautą. Šalia „bajorų“ portretų eksponuojamos daugybę kartų naudoto, lopyto ir vis tiek laiko nugalėto drobinio maišo fotografijos įtaigiai byloja apie vietinių žmonių užsiaugintą storą odą, reikalingą norint atsilaikyti ir išlikti. Pasidalindami savomis istorijomis, vietiniai gyventojai išsitraukia iš kruopščiai saugotų albumų senas fotografijas, o Richteris, siekdamas atkreipti dėmesį į laiko trapumą, reprodukuoja jas ant tekstilės ir eksponuoja greta savo darbų, taip susiedamas praeities ir dabarties laiko linijas.

Jo užfiksuotų „bajorų“ portretai visiškai neprilygsta jų pirmtakų tapytiesiems. Richterio bajorai persismelkę kasdienybe, be jokių insignijų, idealizavimo ir puošnumo. Jiems būdingas tiesmukumas, nerafinuota estetika, apgalvota kompozicija ir detalių gausa, artima amerikiečių fotografo Aleco Sotho projektams. Personažų veidai susimąstę ir nutolę, visiškai ignoruojantys išorę. Fotografo apgalvotai išryškintos detalės tikslingai nukreipia žiūrovo žvilgsnį į iškalbingą portretuojamuosius supantį kontekstą arba verčia įdėmiai įsižiūrėti į jų bruožus.

Parduotuvės savininko Ąžuolo portretas galėtų pretenduoti į nacionalinio, labiausiai Lietuvos „statistinį pilietį“ atitinkančio personažo titulą, į jį pažvelgus apima nuojauta, kad esi jau daugybę kartų sutikęs šį tvirto sudėjimo vyriškį. Jo dėvimi marškinėliai reklamuoja vokišką alų ir paradoksaliai baksnoja į pasaulinės globalizacijos padarinius – vietinių mažų bendruomenių apleistumą ir užmiršimą. O juodi guminiai batai primena sovietmečio kolūkių realybę. Ne ką mažiau iškalbingas ir antrasis planas – senas medinis namas su tradicija tampančia, architektų žargonu vadinamąja „išmušta akimi“, – vientisu plastikiniu lango rėmu, bylojančiu apie vietinės ekonomikos lygį ir jos peršamus pigios, plastikinės estetikos standartus, sparčiai ir masiškai keičiančius šalies kraštovaizdį.

Richterio fotografijose personažai užkonservuoti arba užsikonservavę sustojusiame prieš keletą dešimtmečių laike, trenkiančiame senelio palėpėje laikomais rūkytais lašiniais ir naftalinu, nenorintys arba tiesiog nesugebantys suspėti su modernios visuomenės siūlomu gyvenimo tempu ir dėl to pasmerkti išnykti. Fotografo hipertekstuali vizuali bei rašytinė esė yra visiškai nutolusi nuo linijinio žurnalinio stiliaus. Jo paroda ne tik apie žiūrėjimą, bet ir apie vyksmą, žiūrovo įtraukimą, kuriam sukurti fotografas meistriškai žaidžia eksponuojamų darbų dydžiais. Ir, kad ir kaip sarkastiškai tai skambėtų, – portretuojami žmonės Richterio dėka galbūt pirmą ir paskutinį kartą yra tikrieji bajorai, išdidžiai sėdintys savo valdose, kurios sparčiai nyksta nuo greičio kultūros produkuojamų žemėlapių. Juose jau nėra Bajorų nei vietos, nei žmonių prasme. Tik nuo taško A iki taško B išsidriekęs kraštovaizdis, matomas pro lekiančio automobilio langą.

 

 

Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.