7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Taip praeina pasaulio garbė

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos“ Valdovų rūmuose

 

Gražina Mareckaitė
Nr. 27 (1306), 2019-09-06
Fotografija Dailė Kultūra
Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.

Griūvančio Gedimino kalno papėdėje, Nacionalinio muziejaus patalpose, dar 2017 m. buvo eksponuota Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Ji nesulaukė didesnio atgarsio, nors tai buvo neregėtas ir negirdėtas, apstulbinęs savo forma, dalykiškas istorijos dokumentas ir paveikslas, unikalus fotografijos galimybių demonstravimas, emocingas šauksmas, simboliškomis paralelėmis sugretinęs reiškinius, kurie kelia mūsų tautos, jos egzistencijos, išlikimo, kultūros paveldo, istorinės atminties bei dabarties santykių problemas.


Didžiulėse fotografijose (1,6 x 1,3 m) – šimtmečių architektūros ženklai, fantastiškų formų ir siluetų griuvėsiai, kiekvienas savaip iškalbingas, melancholiškas, tragiškai liūdnas... Atsidūrus tarp šių įspūdingų kūrinių netikėtai suskambo kadaise iškaltos sentencijos „mirusia“ kalba: „Taip praeina pasaulio garbė“ („Sic transit gloria mundi“), „Viskas, kas atsiranda, tas ir išnyksta“ („Omnia orta cadunt“), „Laikas bėga“ („Fugit hora“). Šias senas tiesas patvirtino nuotraukose įamžinti vaizdai: bokštai, vienuolynų sienos, apgriuvę bažnyčių skliautai, prašmatnių rūmų liekanos. Juk ne viena naikinanti banga nuvilnijo per šias žemes: karai, okupacijos, revoliucijos. Stebėjausi, kad tokio jaudulio, kaip šioje parodoje, nejutau tikrovėje net Pompėjoje ar antikos šventovių griuvėsiuose. Kurgi to jaudulio priežastis?


Žiūrovas, atsidūręs tarp įspūdingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės griuvėsių, visa esybe pajaučia, ko yra netekęs: savo didingos istorijos. Jis – tiktai per amžius grobiamo ir trypiamo krašto čiabuvis, galingųjų niekinamas, nepilnavertiškumo kamuojamas „baudžiauninkų palikuonis“. Todėl nebūk, lietuvi, juokingas savo pretenzijomis į seniai išnykusią praeities didybę! Šitaip blaiviai, pasak parodos autoriaus, mąsto ir kalba ne vienas prie pilies ar bažnyčios griuvėsių sutiktas vietos gyventojas.


Kadaise buvę didingi mūrai, garsios pavardės, platūs fundatorių užmojai. Girdėtos ir negirdėtos vietovės tartum sujaukia istorijos ir architektūros kortų kaladę – trauki po vieną ir dėlioji miglotą visumą iš atsitiktinių fragmentų: Smalėnai, Guliai, Ružanai, Onuškis, Sialecas, Kniažyčiai, Variažas, Uhnivas... Romanikos liekanos, barokas, vilnietiškas barokas, klasicizmas, gotikos mūro fragmentas. Sapiegos, Pacai, Šemetos, Sanguškos, Komarai, Ostrogiškiai... Ką žinai? Ko nežinai? Ką esi girdėjęs? Kieno vardas lyg tolimas aidas atskamba iš tolumos? Prie kiekvienos eksponuojamos nuotraukos – glausta informacija apie objektą: buvimo vieta, paskirtis, buvę savininkai, architektūros stilius, trumpa „žūties“ istorija. Kiekvienas sunaikintas pastatas patyrė beveik tuos pačius kataklizmus – karus su švedais, caro valdžios kerštą po XIX a. sukilimų, rusinimą, du pasaulinius karus, tačiau negrįžtamai juos pribaigė sovietinė santvarka ir vietinė kolchozų valdžia.


Paknio fotopaveikslai – tai ne tik romantiški atsidūsėjimai, bet ir efektinga (daugeliui ir sensacinga) informacija, architektūrinė dokumentacija, kurią perteikia daug per buvusias LDK žemes keliavęs autorius. Šiandien jau nebenaudojamais būdais (plokštelinė kamera ir kt.) gamintos jo fotografijos įtaigumu lenktyniauja su dailės kūriniais ir žadina emocijas, visų pirma emocijas, tik po to ateina suvokimas ir apmąstymai. Pirmas įspūdis stipriausias, ko gero, dėl neįprastai didelio darbų mastelio. Žiūrovas pasijaučia apsuptas tų irstančių mūrų, kai pro skylėtus bažnyčių stogus galima matyti dangų, grožėtis skliautų aukštybėje išlikusiomis aptrupėjusiomis freskomis arba matuoti akimis snieguotas lygumas. „Nepalikdamas pėdų“ tartum dvasia jis gali žingsniuoti per lygumas link horizonte šmėkšančių rūmų ir niekados jų nepasiekti. Ypač tapybiški raudonų mūrų ir juos apkritusio sniego deriniai, didžiulės baltos erdvės be jokių dabarties žymių ar šiuolaikinio žmogaus buvimo pėdsakų. O ten, kur pastatų likučius gožia laukinė vasaros gamta, sienas apraizgiusi augalija baigia įkalinti pastatų liekanas lyg džiunglės, palaidojusios inkų ar actekų miestus.


2019 m. Valdovų rūmuose praturtinta ir pakartota paroda, pavadinta neutraliai „Mūro istorijos“, veikė visą vasarą ir uždaroma kaip tik naujųjų mokslo metų pradžioje – rugsėjo 1 dieną. Ši paroda – galingas istorijos pliūpsnis į mūsų lėkštą kasdienybę. Ar daugelis ją aplankė?

 

Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.
Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.
Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.
Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.
Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.
Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.
Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.
Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.