Taip praeina pasaulio garbė

Griūvančio Gedimino kalno papėdėje, Nacionalinio muziejaus patalpose, dar 2017 m. buvo eksponuota Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Ji nesulaukė didesnio atgarsio, nors tai buvo neregėtas ir negirdėtas, apstulbinęs savo forma, dalykiškas istorijos dokumentas ir paveikslas, unikalus fotografijos galimybių demonstravimas, emocingas šauksmas, simboliškomis paralelėmis sugretinęs reiškinius, kurie kelia mūsų tautos, jos egzistencijos, išlikimo, kultūros paveldo, istorinės atminties bei dabarties santykių problemas.

Didžiulėse fotografijose (1,6 x 1,3 m) – šimtmečių architektūros ženklai, fantastiškų formų ir siluetų griuvėsiai, kiekvienas savaip iškalbingas, melancholiškas, tragiškai liūdnas... Atsidūrus tarp šių įspūdingų kūrinių netikėtai suskambo kadaise iškaltos sentencijos „mirusia“ kalba: „Taip praeina pasaulio garbė“ („Sic transit gloria mundi“), „Viskas, kas atsiranda, tas ir išnyksta“ („Omnia orta cadunt“), „Laikas bėga“ („Fugit hora“). Šias senas tiesas patvirtino nuotraukose įamžinti vaizdai: bokštai, vienuolynų sienos, apgriuvę bažnyčių skliautai, prašmatnių rūmų liekanos. Juk ne viena naikinanti banga nuvilnijo per šias žemes: karai, okupacijos, revoliucijos. Stebėjausi, kad tokio jaudulio, kaip šioje parodoje, nejutau tikrovėje net Pompėjoje ar antikos šventovių griuvėsiuose. Kurgi to jaudulio priežastis?

Žiūrovas, atsidūręs tarp įspūdingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės griuvėsių, visa esybe pajaučia, ko yra netekęs: savo didingos istorijos. Jis – tiktai per amžius grobiamo ir trypiamo krašto čiabuvis, galingųjų niekinamas, nepilnavertiškumo kamuojamas „baudžiauninkų palikuonis“. Todėl nebūk, lietuvi, juokingas savo pretenzijomis į seniai išnykusią praeities didybę! Šitaip blaiviai, pasak parodos autoriaus, mąsto ir kalba ne vienas prie pilies ar bažnyčios griuvėsių sutiktas vietos gyventojas.

Kadaise buvę didingi mūrai, garsios pavardės, platūs fundatorių užmojai. Girdėtos ir negirdėtos vietovės tartum sujaukia istorijos ir architektūros kortų kaladę – trauki po vieną ir dėlioji miglotą visumą iš atsitiktinių fragmentų: Smalėnai, Guliai, Ružanai, Onuškis, Sialecas, Kniažyčiai, Variažas, Uhnivas... Romanikos liekanos, barokas, vilnietiškas barokas, klasicizmas, gotikos mūro fragmentas. Sapiegos, Pacai, Šemetos, Sanguškos, Komarai, Ostrogiškiai... Ką žinai? Ko nežinai? Ką esi girdėjęs? Kieno vardas lyg tolimas aidas atskamba iš tolumos? Prie kiekvienos eksponuojamos nuotraukos – glausta informacija apie objektą: buvimo vieta, paskirtis, buvę savininkai, architektūros stilius, trumpa „žūties“ istorija. Kiekvienas sunaikintas pastatas patyrė beveik tuos pačius kataklizmus – karus su švedais, caro valdžios kerštą po XIX a. sukilimų, rusinimą, du pasaulinius karus, tačiau negrįžtamai juos pribaigė sovietinė santvarka ir vietinė kolchozų valdžia.

Paknio fotopaveikslai – tai ne tik romantiški atsidūsėjimai, bet ir efektinga (daugeliui ir sensacinga) informacija, architektūrinė dokumentacija, kurią perteikia daug per buvusias LDK žemes keliavęs autorius. Šiandien jau nebenaudojamais būdais (plokštelinė kamera ir kt.) gamintos jo fotografijos įtaigumu lenktyniauja su dailės kūriniais ir žadina emocijas, visų pirma emocijas, tik po to ateina suvokimas ir apmąstymai. Pirmas įspūdis stipriausias, ko gero, dėl neįprastai didelio darbų mastelio. Žiūrovas pasijaučia apsuptas tų irstančių mūrų, kai pro skylėtus bažnyčių stogus galima matyti dangų, grožėtis skliautų aukštybėje išlikusiomis aptrupėjusiomis freskomis arba matuoti akimis snieguotas lygumas. „Nepalikdamas pėdų“ tartum dvasia jis gali žingsniuoti per lygumas link horizonte šmėkšančių rūmų ir niekados jų nepasiekti. Ypač tapybiški raudonų mūrų ir juos apkritusio sniego deriniai, didžiulės baltos erdvės be jokių dabarties žymių ar šiuolaikinio žmogaus buvimo pėdsakų. O ten, kur pastatų likučius gožia laukinė vasaros gamta, sienas apraizgiusi augalija baigia įkalinti pastatų liekanas lyg džiunglės, palaidojusios inkų ar actekų miestus.

2019 m. Valdovų rūmuose praturtinta ir pakartota paroda, pavadinta neutraliai „Mūro istorijos“, veikė visą vasarą ir uždaroma kaip tik naujųjų mokslo metų pradžioje – rugsėjo 1 dieną. Ši paroda – galingas istorijos pliūpsnis į mūsų lėkštą kasdienybę. Ar daugelis ją aplankė?