Pokalbyje dalyvavo Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas), Monika Lipšic (kuratorė), Eglė Rindzevičiūtė (Kingstono universitetas Londone). Pokalbis surengtas per Agnės Gintalaitės parodos „Be perspektyvos / Grožio likučiai“ atidarymą Vilniaus fotografijos galerijoje, 2019 m. liepos 31 d.
Marija Drėmaitė: Ačiū už kvietimą į pokalbį. Jam besirengdama prisiminiau, kad galerijoje paskutinį kartą buvau, kai rodyta Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Jos autorius fotomanipuliacijomis jungė masinės statybos daugiabučius su barokiniais Vilniaus ir ne Vilniaus elementais. Ši tema traukia ne vieną fotografą ir man įdomu, kaip šia tema manipuliuoja Agnė Gintalaitė. Prisiminiau ir paskaitą apie muziejinių vertybių restauravimą bei konservavimą. Lektorius rodė skaidrę, kurioje buvo nufotografuotas kažkurio JAV muziejaus fonduose saugomas susiraukšlėjęs guminis 3-iojo dešimtmečio gamybos Peliukas Mikis (Mickey Mouse). Problema buvo šio objekto restauravimas, nes jis pagamintas iš naujoviškų medžiagų – plastiko ir gumos, kurios nepasiduoda tradicinei konservavimo metodikai. Bet lektorius kėlė ne techninį, o vertės klausimą – kaip vertę galėjo prarasti tai, kas niekada jos neturėjo? Čia irgi kyla klausimas, ar šie objektai iš viso kada nors turėjo vertę ir ar jie turi perspektyvą? Kai keliame klausimą, ar juos verta saugoti, neaišku, ar jie turi nors kažkokį vertės segmentą. Jeigu vertė yra, tai kokia: ar funkcinė, kai kalbame apie patogumą gyventi daugiabučiuose, ar architektūrinė estetinė, kurią galima apibūdinti kaip gražu arba negražu.
Sovietiniai daugiabučiai traukia fotografus, ir ne tik iš mūsų šalies, bet ir vakariečius, fiksuojančius tą sovietinę tikrovę. Tačiau pastebėjau, kad kyla ir pasipriešinimo banga iš vidaus, iš posovietinių ir posocialistinių kraštų, reakcinė banga prieš vakariečių vienpusišką šito palikimo interpretavimą. Reiškinys netgi įgavo „socialistinio orientalizmo“ pavadinimą, pasitelkus Edwardo Saido veikalą „Orientalizmas“ (1978), kuriame autorius pirmą kartą parodė, kaip vakariečiai interpretavo „Rytus“, atskleisdamas, kad tai yra sukonstruotas terminas, nes tokio „Oriento“ kaip ir nėra.
Taip konstruojamas sovietinės architektūros įvaizdis fotografo Frederico Chaubino knygoje „CCCP – Cosmic Communist Constructions Photographed“ – kaip kosmoso distopija ar egzotika, žvelgiant iš tolo, pasibaisint truputį, atvažiuojant pasižiūrėti į keistenybes, keistus žmones ir aplinką, pateikiant tai per egzotikos, per tolimo, nesaugaus „kito“ perspektyvą. Tuo ši diskusija ir įdomi, ta orientalizacija.
Grįžtant prie Agnės parodos pavadinimo, perspektyvą galime matyti ne tik kaip ateities išlikimo galimybę, bet ir kaip formą, trimatį architektūros atvaizdavimą. Autorė savo kalbinį-vaizdinį paradoksą sukonstravo vaizduodama plokščius (tik fasadus), o ne trimačius (tūrinius-erdvinius) pastatus. Maža to, Agnė Gintalaitė savo fotografijose sąmoningai ištrina aplinką, kontekstą, tarsi teigdama, kad tie namai yra be vietos, jie gali būti bet kur, tačiau žvelgdama į nufotografuotus objektus aš kažkaip vis tiek žinau, kokioje pasaulio ir Europos dalyje jie yra. Gal dėl to, kad jie pernelyg pažįstami?
Klausimas, ar masinės statybos daugiabučiai yra atgyvenę ir nebeturi perspektyvos dėl blogo butų planavimo? Jeigu Fabijoniškėse po trisdešimties metų, kaip pastebėjo Ernestas Parulskis, nieko nepakeitus galima filmuoti Černobylį, ar dėl to kalta architektūra (Maskva Tilto gatvėje, Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 4, 2019)? Gal tai ne architektūrinė, o socialinė problema? Žmonės neturi resursų keisti gyvenamąją aplinką? Mano kolegė iš Maskvos Anna Bronovickaja dirba su panašiais klausimais, nes ten masiškai griaunami penkiaaukščiai ištisais rajonais, motyvuojant, kad butai nepatogūs, maži. Bet nepatogūs kam? Gal vieno kambario butai yra nepatogūs šeimai su dviem vaikais, bet viengungiams, studentams ir senėjančiai Europai jie pakankamai patogūs, jeigu aplinka sutvarkyta. Kadangi visuomenė keičiasi ir sparčiai viengungėja, mažų butų poreikis auga. Kitas dalykas yra renovacijos klausimas, ar renovuojant šiuos daugiabučius yra pasinaudota galimybe atsikratyti blogos sovietinės patirties, ar į namus žvelgiama kaip į architektūrą, ar tiesiog funkcinį objektą be perspektyvos? Kai nenorima matyti šiuose namuose architektūros, tai tos perspektyvos ir nėra, yra tik techninis susidėvėjimas. Taigi, matyčiau, kad problema čia ne architektūrinė, o socialinė.
Eglė Rindzevičiūtė: Ačiū, Marija. Norėčiau pratęsti Tavo mintį dėl matomumo–nematomumo ir žvilgsnio svarbos. Fotografė Gintalaitė pradėjo šį projektą nuo garažų miestelio dokumentavimo. Vartant jos nuotraukas, man staiga tapo aišku, kiek mažai žinau apie utilitarinės, garažų architektūros istoriją. Turint omenyje, kad automobiliai yra tapę XX a. civilizacijos pamatu, puoliau ieškoti išsamios garažų architektūros istorijos. Tokių studijų radau tik kelias, ir jos buvo apie garažus kaip infrastruktūrą, bet ne architektūrą (plačiau apie tai esu rašiusi https://artnews.lt/49677-49677). Garažų istorija įdomiai supina progreso, individualizacijos ir visuomenės (ne)saugumo istorijas: automobilius reikėjo laikyti taip, kad ant jų nelytų ir nesnigtų, bet kad ir nepavogtų. Pirmieji garažai atsirado kaip priestatai, prie privačių namų, tik kur kas vėliau miesto centruose, prie daugiabučių imti statyti kolektyviniai garažai, automobilių laikymo vietos.
Nors brutalizmo architektūros svetainės ir katalogai dažnai puikuojasi garažų nuotraukomis, šios struktūros retai buvo apmąstomos architektūriškai – jos buvo pirmiausiai funkcionalios. Nebuvo į ką ten žiūrėti. Garažais reikėjo tik naudotis. Prašmatnesni rajonai garažus maskavo, paprastesni – toleravo jų neestetizuotą būvį. Gentrifikaciją patiriančiose Londono dalyse garažai konvertuojami į gyvenamuosius plotus.
Sovietinių garažų raida iš dalies panaši, bet utilitaristinė, nematoma, naudingoji infrastruktūra įgavo naują prasmę, tapdama sovietinės modernizuojančios, progresyvios ekonomikos ir visuomenės simboliu. Jau pats asmeninio automobilio turėjimas buvo simboliškas: štai sovietinė visuomenė pasiekė Vakarų išsivystymo lygį. Garažų miesteliai buvo urbanistinių, miegamųjų rajonų planų dalis. Estų tyrėjas Tauri Tuvikene archyvuose rado, kad sovietmečiu garažų buvo priplanuota daug, bet dėl resursų trūkumo ne visi pastatyti. Garažų trūko. Skardiniai surenkami garažai kilo daugiabučių kiemuose, ir jų, aprūdijusių, vis dar yra, nors jie naudojami gal daugiau kaip sandėliukai. Kaip teigė istorikas Lewis Siegelbaumas, sovietiniai garažai tapo alternatyvia socialine erdve, stipriai įlytinta (gendered), kur vyrai kaupė atsargines detales, eidavo parūkyti, išgerti alaus, pabendrauti su kitais vyrais, kad nereikėtų sėdėti tuose ankštuose butuose.
Savo kameros objektyvu Gintalaitė perfrazavo garažų miestelį kaip vizualinį palikimą, nukreipdama žiūrovo žvilgsnį į „nematomą“ utilitarinę infrastruktūrą, kurią pamačius kyla įvairių klausimų.
Jeigu sovietmečiu garažai buvo planuojami kaip perspektyvus urbanistinis elementas, kokia yra jų perspektyva šiandien? Savivaldybių ir verslo požiūriu, garažų miesteliai užima vertingą plotą miestų ribose, kur būtų galima pristatyti naujų daugiabučių. Tačiau tiems gyventojams, kuriems priklauso garažai, šios erdvės yra jų gyvenimo archyvas, materialiniai rinkiniai, jų pačių sukurta ir apgyvendinta miesto istorinė erdvė. Kieno įprasminimo strategijos yra laikomos vertingomis, kurios iš jų turi galią ir kaip būtų galima suderinti skirtingas verčių ir prasmių strategijas miesto kontekste?
Monika Lipšic: Neseniai publikuotame pokalbyje Rasa Antanavičiūtė, kalbėdama apie sovietinius paminklus, skambiai prilygino juos sovietiniams daugiabučiams ir provokuojančiai kėlė klausimą, kodėl naikiname aikštes ir skverus bei verčiame paminklus, tačiau negriauname sovietinių daugiabučių (Virginija Sližauskaitė, Rasa Antanavičiūtė: miesto valymas nuo sovietinių paminklų – šou, kurį laikas sustabdyti, LRT.lt, 2019.07.14). Vienas mano bičiulis iš senų laikų tuomet pakomentavo, jog lyginti paminklus ir daugiabučius yra ydinga logika. Pradėjau svarstyti kodėl. Kažin kodėl, jo nuomone, ydinga lyginti tos pačios epochos skirtingų funkcijų statinius ir jų reikšmę formuojant miesto veidą. Ne miesto centro ir senamiesčio makiažą, o Vilniaus miesto, kuriame iš tiesų dar esame taip neseniai ir už ką turėtume jaustis dėkingi, kaip sakė Rasa minėtame interviu, veidą. Šis nesutarimas simptomiškas, dažnai skiriasi net artimiausių žmonių nuomonės šiais erdvių ir istorijos formavimo klausimais. Šie pokalbiai atspindi situaciją, kviečia ieškoti bendrų vardiklių ir byloja, kad sovietinė „medžiaga“ dar anaiptol nesuvirškinta mūsų socialiniuose kūnuose ir reikia su tuo dirbti.
Jau keletą metų kartoju kartą išgirstą frazę – The Future Is Certain, It’s the Past Which Is Unpredictable. Tai rusiškos frazės будущее можно представить но прошлое оно непредсказуемое vertimas, kuris pažodžiui išvertus reiškia: ateitį galima įsivaizduoti, tačiau praeitis yra nenuspėjama. Šis sovietinis gluminantis anekdotas yra apie ideologinę kovą su praeitimi ir istorijos rašymą totalitariniame režime. Tais laikais, kai buvo kuriami ekonominiai penkmečio planai, be vargo pasiekiami per ketverius metus, o ateitis piešiama kaip užtikrintas šviesus rytojus, užtarnaujamas darbu, praeitį kartais reikėdavo prie šio paveikslo pritaikyti, kai kur kai ką (faktus ar žmones) ištrinant, iškerpant, pagražinant ar perrašant. Todėl praeitis buvo nenuspėjama, ji galėjo būti kažkieno parašyta ir perrašyta bet kuriuo momentu.
Šiandien praeitis nuolat egzistuoja įvairiais pavidalais. Mano mėgstamas filosofas Hansas Ulrichas Gumbrechtas iš Stanfordo universiteto siūlo palikti žodį „istorija“ išskirtinai tam laiko režimui, kai praeitis, dabartis ir ateitis buvo susijusios priežastiniais ryšiais, kai ateitis priklausė nuo to, kas vyksta dabar. O dabar, siūlo jis, mes gyvename kitame laiko režime, kitame politiniame laike, kur praeitis, dabartis ir ateitis koegzistuoja. Kiekvienu pasirinktu momentu galime rinktis iš gausybės ateities galimybių, o praeities nebeįmanoma ištrinti, ji niekur nedingsta (prie to prisideda arba tai atspindi ir skaitmeninė, internetinė realybė – ieškodami praeities ten, mes turime nebe kasti, restauruoti, o sijoti ir filtruoti begalinį kiekį informacijos, kurti kopijas). Dėl to ir mes šiandien diskutuojame – juk blaiviai suvokiame, jog nugriovę epochos paminklus ir transformavę erdves istorijos nepakeisime. Tačiau turbūt lygiai kaip ir skirtingi laikai, koegzistuoti turi ir skirtingos nuomonės.
Kai sakau „tais laikais, kai ateitis buvo vaizduojama kaip šviesus rytojus“, galima būtų sakyti – mitiniais, nuolatos atsikartojančiais laikais. Kiekviena epocha palieka savo ženklus erdvėje, ją transformuodama. Erdvės reprezentuoja laikotarpį, jos atspindi ir įkūnija epochos erdvinį ir laiko supratimą. Tose erdvėse vėliau gyvena tas laikas arba gyvena kiti žmonės ir mokosi gyventi su palikimu.
Praeities įsisavinimas reikalauja sąmoningo darbo su ja. Įsisąmoninti praeitį ir nuo jos nebėgti reikalinga ir žmogaus, kaip individo, psichologijai, ir visuomenei, ir jos socialiniam audiniui. (Tačiau kaip gali būti, kad Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žmona yra psichologė?!.) Norėdami kaip visuomenė įsisąmoninti savo bendrą praeitį, turime nuolat atlikti kultūrinį, socialinį, istorinį darbą, kitu atveju praeitis nuolat veršis į dabartį, o neapdoroti procesai trukdys adekvatiems sprendimams dabartyje ir planuojant ateitį.
Eglė manęs paprašė kalbėti apie praeities utopijų ateitiškumą – apie pačią fantastiškiausią modernistinę mintį, kad įmanoma ir prasminga žmones sudėti į dėžutes. Tačiau man kur kas įdomiau įsivaizduoti, kas vyksta už garažų, į kuriuos pabėgdavo vyrai iš tų daugiabučių dėžučių, durų. Žinoma, kad juose, kai kuriuose garažuose, sendaikčių ir kitų daugiau ar mažiau reikalingų daiktų pavidalu kaupiama praeitis. Žinoma, jog ten tebevyksta dabarties taisymo darbai, įvairiausiomis prasmėmis, nuo transporto priemonių iki karmos. Kartą Klaipėdoje viename garažiuke taisiau dviratį pas buvusį Lietuvos dviratininkų rinktinės meistrą, tris kartus tą pačią dieną vežiau jam savo dviratį. Ir aš net neabejoju, kad bent viename iš tų garažų yra statoma kas nors panašaus ar prilygstančio kosminiam teleportaciniam laivui arba mažų mažiausiai kažkuriame iš šių garažų fermentuojamas obuolių, serbentų ar agrastų vynas. Fermentacija ir rauginimas juk beveik tiesiogiai yra maisto kelionė laiku. Tačiau įdomiausia, kad turbūt egzistuoja vienas arba keli garažai, kur visi šie procesai – praeities kaupimas, jos taisymas ir kūrimas – vyksta vienu metu.
Galbūt šią situaciją apie koegzistuojančius laikus ir istorines erdves bei skirtingas nuomones taikliai apibūdina 1993 m. Williamo Gibsono, mokslinės fantastikos rašytojo, frazė – The Future is here, it’s just not equally distributed. Ateitis jau atėjo, tik jos nelygiai padalinta.
Paroda veikia iki rugpjūčio 31 d.
