Auksinės šeimos fotografijų šiurpės

„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.

Šios nuotraukos iš autorės šeimos archyvo – išdidintos, fragmentuotos – primena apie fotografijos technikos ir ritualų pokytį per pusę amžiaus. Vien jų formato pasikeitimas, rėminimas, pavadinimai buvusį šeimos albumą perjungia į pasakojimą apie šeimos albumą, į šeimos albumo fikciją. Kaip pasakytų viename Bénitah interviu minimas Freudas, į šeimos romaną, kurio šiurpios potekstės ir plika akimi nematoma giminės gotika neatsiejamos.

Tai serija, kurios parodoje matome lygiai pusę, ne tiek apie tai, kad visos nelaimingos šeimos nelaimingos savaip, o labiau apie tai, kad laimingų ar bent įprastų šeimų fotografinis vaizdas tik iš pirmo žvilgsnio panašiai idealus. Darbe pavadinimu „Atmosferos depresija“ šeima su kompanija susėdusi prie stalo, o vaizdą dengiantys dygsniai, kaip fizinio žemėlapio linijos, sužymi nuotraukos ir šeimos landšafto aukščio ar seismines zonas, kurių skaičiai – 1933, 1960, 1963 – turbūt nurodo pavaizduotų žmonių amžių. Dygsniai perrašo vaizdą – iš visoms šeimos fotografijoms būdingo mažosios bendruomenės saitų patvirtinimo į išoriškai nematomą simbolinį peizažą, su regimais santykiais nesutampantį, bet turintį mokslinio tikslumo.

Toks perrašymas vyksta įvairiausiomis kryptimis. Štai „Susitikimas“ arba „Grupinė nuotrauka“: abiejuose darbuose – siuvinėti figūrų kontūrai. Tik viename jie šiek tiek pasislinkę, pastumti dviem eilėmis išsirikiavusių šeimos motinų ir vaikų atžvilgiu ir siūlo šeimos spalvinimo knygelę, kuriai apatinis fotografinis sluoksnis pasufleruoja detales. Kitame, grupinėje stovinčių žmonių nuotraukoje, vaizdas nuo pečių į viršų nurėžtas, o siuvinėtas kontūras užbaigia figūras ir foną. Be to, galvos sunumeruotos, kaip paveikslo schema, kurios legenda iššifruoja istorinius asmenis ir šventosios istorijos personažus. Taip kontūras buitinę šeimos ikonografiją išverčia į kitokias vizualias kalbas – ir pakylėja ją iki kone ikonos, ir perjungia į vaikiškam keverzojimui skirtą pratybų sąsiuvinį.

Tokių tiesiogine prasme sudygsniavimų su kultūroje pasklidusiais skirtingo statuso ornamentais „Fotografiniuose suvenyruose“ ne vienas. Poetės Emily Dickinson name Amherste iš to laiko, kai ji ten gyveno savo uždarą gyvenimą ir kūrė, neišliko beveik nieko. Vienintelis tikras dalykas, surastas namą restauruojant, – tapetų, išmuštų rožėmis, fragmentas (suvenyras), pagal kurį atkurtas visas ornamentas – pusiau tikras ir Dickinson paslaptingo gyvenimo foną sudaręs namo aidas. Vienas iš Bénitah kūrinių taip ir vadinasi – „Tapetai“, o siuvinėjimas pratęsia gėlių iš tapetų piešinį ant jų fone stovinčios mergaitės kūno ir veido. Ar dygsniai gaivina ryškų prisiminimą, ar ištirpdo jau užaugusį vaiką (dukrą?) ryškiame ornamente – lieka neatsakyta.

Kiti ornamentai – iš dailės abėcėlės. Van Gogho „Žvaigždėtos nakties“ šviesos kamuoliai sukasi to pat pavadinimo džiaugsmo scenoje, nufotografuotoje kavinėje. O žymiausioji dailės banga iš Hokusai graviūros pakyla merginos portrete ramios jūros fone (šio darbo parodoje nėra, bet jį ir kitus galima pamatyti pavarčius porą albumų čia pat galerijoje). Šios nuorodos – iš trafaretais virtusių kūrinių ir jų fragmentų. Tik dviejų trafaretų, mėgėjiškos fotografijos ir ištiražuotos dailės, sudūrimas siuvinėjant suintensyvina trivialumo apykaitą tiek, kad jis išvirsta į naująjį (fototekstilinį) nuoširdumą – „tai mano žvaigždėta naktis“.

Ryškiausias ir verčiantis fotografę komentuoti šeimos gyvenimą, jo „normalumą“, sužadinusį šios serijos, kaip pati sako, egzorcizmą, siūlų vizualumo sluoksnis – gotikinis, siaubo, tabu ir geismo. Kruvinas šilkas, bėgantis iš akių, pakabina jas ant žodžių „jis nesako“ (o kamputyje į šią gotikinę žmogiškąją komediją žvelgia Chaplinas). Poros veidas nežino, kad dabar jį dengia toks pat kruvinas voratinklis. Motina žindo kūdikį, kuriam išsiuvinėtas raudonų karoliukų apsiaustas, o beveik nepastebimas punktyrinis vilkelis žada jam Raudonkepuraitės likimą. Tik neaišku, kas iš vilkelio taps pavadinimo vilku, – kažkuris iš kadro nukirptų suaugusiųjų, mažas berniukas, mergaitė, motina ar visai kita būtybė.

Paauglių šypsenos virsta Hanibalo Lekterio kauke, o įtrūkusią nuotrauką sujungia rando siūlės. Bendraklasius žydų mokykloje – vėlgi tiesiogiai – suriša visų veidus uždengiantis siuvinėtas tinklelis, kaip fechtuotojų, tik tinklelio linijos pakimba ir susiraizgo į neišnarpliojamą mazgą. Kai kurių figūrų veidai ar visos figūros iškerpami, kai kurie jų čia pat, rėmo apačioje, išdėliojami – keista vaizdui nereikalinga žaliava ar atliekos. Kai kurie veidai, pavyzdžiui, didelėje vestuvinėje nuotraukoje, aklinai užsiūti: išcenzūruoti, numalšinti, nukenksminti, sykiu – paversti ryškiu, virš atvaizdo paviršiaus iškylančiu dekoru.

Visas šis gotikinės vaizduotės repertuaras, kurio dalis – pulkai nuotraukas užpuolusių vabzdžių ir virš motinos su kūdikiu žemyn galva pakibusios varnos, parskridusios kad ir iš Hitchcocko „Paukščių“ (1963), skraidžiusių visai prieš Bénitah gimstant, primena, kad, kaip sakė Freudas, kur heimlich (sava, artima, pažįstama), ten ir unheimlich (svetima, baugu, šiurpu). Kartu tai, kad visi mūsų šeimos albumo vaizdai – „šeimos žvilgsnio“ (Marianne Hirsch) gaminiai, kylantys iš to, kiek galios kultūra investuoja į šeimą ir jos vaizdinį, į jų abiejų kontrolę.

Todėl toks šeimos vaizdinių perrašymo ir perrišimo, atrišimo nuo dažniausiai bent šiek tiek idealizuoto paveikslo ir susiejimo su kitokios kilmės vaizdinija gestai – šimtai adymo gestų – pataiko ir į bendrą kontrolės principą, ir į kiekvienai ir kiekvienam pažįstamą, intymią šeimos fotografijų patirtį. Tad ir malonumas šių darbų ir bendras, ir savanaudiškas – lyg už tave atliktas seniai geistas vietinio (šio namo, šio buto, šios šeimos) fotografinio mito anuliavimas ir jo atsargus perdūrimas, ruošiant erdvę naujam dygsnių piešiniui. Tiesa, toks malonumas gali suveikti tik tada, jei į šeimos portretą leidžiama subėgti tarakonams. O jų subėga daug.

Paroda veikia iki rugpjūčio 10 d.