7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Menas kaip paraginimas

Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje

 

Paulina Blažytė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Fotografija Dailė
Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“

Pastaruoju metu mane vis dažniau traukia į Kauną – dėl jo atmosferos, kurios iki galo neperprantu, bet noriu perprasti, dėl nepažįstamų, bet labai intriguojančių žmonių ir vietų. Dabar tam atsirado dar viena priežastis – tai Kauno fotografijos galerija, taip maloniai mane nustebinusi ir viltingai nuteikusi. Sutinku, šios vietos toli gražu negalima pavadinti naujove, bet kartais tiesiog užsimiršti, kad ne viskas yra vien tavo mieste, ir reikia, netgi būtina retkarčiais išvažiuoti, priminti sau apie kitas puikias erdves ir jų siūlomas galimybes.


Šį kartą Kauno fotografijos galerija suteikia galimybę susipažinti su trijų Europos menininkų kūryba ir iš naujo permąstyti globalias problemas, vienaip ar kitaip liečiančias kiekvieną iš mūsų. Cale Garrido kuruotoje parodoje „Neatidėliotinas menas gyventi“ nagrinėjamos ekologijos, vartotojiškumo temos, kvestionuojamas žmogaus ir gamtos santykis, socialiniai ryšiai. Parodos kuratorė teigia, kad realybės suvokimui vien faktų nebeužtenka, reikia kažko stipresnio – vaizdo, kad žmogus pabustų. „Neatidėliotinas menas gyventi“ – tai skatinimas netingėti ir peržiūrėti realybės pateikimo formas. Tai neapibrėžiamoje erdvėje sustingęs šauksmas, kviečiantis imtis veiksmų.


Kiekvienas iš trijų menininkų savitai narplioja vis kitokią problemą. Portugalas Fábio Cunha cikle „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“ atsigręžia į gimtąjį Portugalijos kaimą ir jame iki šiol vykstantį kiaulės skerdimo rankomis procesą. Pasiremdamas šiuo ritualu, jis kelia klausimus apie bendruomenės svarbą, pamažu vis labiau nykstančią žmogaus priklausomybę nuo gamtos cikliškumo bei vartotojiškumą, tiesiogiai susijusį su nuolat didėjančia technologijų reikšme. Visko norisi greitai, tuoj pat, o Cunha dėmesio centre atsidūrę kaimelio gyventojai tarsi ignoruoja nesustabdoma srove judančio šiandieninio gyvenimo ritmą. Jie susiburia ir savo bei kitų narių rankomis siekia bendro tikslo. Procesą labai tiksliai atspindi viena iš fotografijų, kurioje taisyklingą puslankį sudaro į virvę įsikibę sugniaužti delnai.


Nors Cunha vengia vaizduoti nemalonias detales ir koncentruojasi ties žmonėmis ar, greičiau, jų fragmentais (jau minėtas rankų vaizdavimas, tarsi netikėtai išnyrantys vyriškių pakaušiai), viename darbe menininkas vis dėlto priartėja ir prie žudymo fakto. Iš toliau tai primena tarsi kokią ištemptą drobę, tačiau žengus kelis žingsnius arčiau nejučia apima nuostaba. Juk tai – nuo kiaulės nunerta oda su nenatūraliai stypsančiais, funkciją praradusiais speneliais, niekad nebeduosiančiais pieno.
Manau, kad pagrindinei idėjai iliustruoti pasirinktą pagrindinį pavyzdį galima vertinti dvejopai. Ypač turint omenyje šiandieninį kontekstą, kai sparčiai kinta požiūris į gyvūnų žudymą, o ir pats mėsos vartojimas tikrai nėra liaupsinamas (daugiausia atviro pasipiktinimo vis dėlto sukelia mėsos pramonė – ir ne be priežasties). Kita vertus, cikle „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“ kalbama ne vien ir ne visai apie tai. Lygia greta rutuliojasi ir kitas, šiek tiek poetiškesnis pasakojimas. Menininkas žiūrovui tarsi pro plyšį rodo pasaulį, kuriame toks brutalus veiksmas tampa šimtmečiais trunkančių praeities tradicijų tąsa, – šiose fotografijose ganosi baltos avelės, o kalnuoti toliai ir ant jų gulantys sunkūs debesys nusėti žvaigždėmis.


 Slovėnų fotografės Anos Zibelnik kūrybai skirta dalis „Juk sukamės tai mes“ – tarsi fotoesė, besiskverbianti į gyvenimo, būties trapumą ir akimirkos laikinumą. Menininkė tyrinėja laiko sampratą, „susitelkia į nuojautą, jog laikas baigia išsekti, ir klausia, ar mirties neišvengiamumas gali padėti permąstyti mūsų vaidmenį gamtoje“. Gamtos ženklu, simboliu, metafora čia tampa kerpė, nes „jai egzistuoti reikalingas švarus oras ir tikėtina, kad ji gyvuos mums jau išnykus“.


Cikle „Juk sukamės tai mes“ į itin grafiškas miško, gyvūnų (baltame fone tirpstantis paukščio profilis) fotografijas įsiterpia ir žmonės – centrine figūra tampa didelio formato darbas, vaizduojantis galvas suglaudusius senolius. Ant sienos taip pat keičiasi iš projektoriaus srūvantys vaizdai, kuriuose – vis kitaip sudėtos plaštakos.


Suprantu, kad „Juk sukamės tai mes“ darbus sieja tikrai ne kažkoks bendras objektas, o idėja ir nuojauta, bet man šiame cikle pritrūko vientisumo. Atskiri darbai taip ir liko tik atskirais darbais. Galbūt vaizdai susijungtų į bendrą visumą ir neatrodytų tokie nepriklausomi vienas nuo kito, jei anotacijoje būtų praplėstas šiai autorei skirtas aprašymas arba jei parodoje būtų eksponuojama daugiau serijai priklausančių fotografijų? Nežinau. Man pritrūko bent vieno sakinio ar akį užgaunančio vaizdo, kad galėčiau parašyti: taip, ši menininkė puikiai išpildė savo sumanymą. Beje, čia kabinėjuosi tik prie idėjos realizavimo – fotografijų meninėms savybėms neturiu ko prikišti.


Trečiasis parodoje eksponuojamas ciklas – prancūzės Marie Lukasiewicz „Už koralų baltumo“. Menininkė labai įtraukiančiai, nuosekliai ir kartu dinamiškai pasakoja koralų atradimo, vartojimo ir nykimo istoriją, pasitelkdama skirtingas medijas ir įvairius raiškos būdus.


O viskas prasideda nuo seriją įkvėpusios XVII a. Philipso Galle’o graviūros, kurioje vaizduojamas šios gyvybės formos grobimas iš jūros dugno, – graviūra puikiai veikia kaip įžanga į tolesnius vaizdus. Vienoje iš fotografijų matyti ant lentos surašytos formulės – šis darbas sufleruoja apie procesą, kurį reikia pereiti, kad koralas taptų nebe koralu, o vartoti tinkamu produktu. Pastelinėmis spalvomis užpildytose, nusaldintose, tačiau kartu ir švariose, taupiai komponuojamose fotografijose menininkė mums rodo „išdarinėtus“ koralus – jie kišami į kolbas, skaidomi, perdirbami, darkomi. Ir kam? Žmonių gerovei, žinoma, – ar bent jau kažką panašaus bando įteigti ant koralų kalcio buteliuko besipuikuojantis chemikas Bobas Barefootas. Viskas šioje situacijoje ironiška – nuo dirbtinės mokslininko šypsenos iki šalimais esančios jo citatos. Joje teigiama, kad „vandenynai natūraliai sukuria daugiau koralų kalcio, nei gali būti sunaudota“.


Lukasiewicz minčių ir vaizdų seka labai logiška – vieni darbai sumaniai papildo kitus, o kartu puikiai veikia kaip bendra visuma. Nuo produktų, kuriuose naudojamas koralų kalcis, pereinama prie tiesioginio jų vartojimo pristatymo. Pabaigos neturinčiuose trumpuose vaizdo klipuose dvi moterys – senyva ir jauna – beprasmiais žvilgsniais žiūri tiesiai priešais save ir mechaniškai geria Bobo Barefooto taip džiaugsmingai reklamuojamas tabletes. Šiuos kadrus galima laikyti vartotojiškumo simboliu – jie atskleidžia, kokia šaltakraujiška, daug pašalinių minčių nesukelianti gali būti šita nuo kasdienybės jau nebeatsiejama mūsų gyvenimo dalis.


Pabaigoje dar norėčiau pagirti parodos kuratorę už pasitelktus eksponavimo būdus, kuriuos taikant fotografijos atsiplėšė nuo plokštumos ir įgavo dar labiau intriguojančias formas. Tačiau svarbiausi vis dėlto yra patys darbai ir jų atsiradimą paskatinusios idėjos. Nors, priklausomai nuo autoriaus, idėjos perteikimas ne visuomet vienodai aiškus ir pagrįstas, visus juos sieja bendras tikslas išjudinti žmonių smegenis ir kūnus. Juod-balti ir spalvoti, trimačiai ir plokšti darbai primena, kad reikia ištrūkti iš mus apimančio kasdienybės tingulio, patogaus neveiksnumo ir mąstyti, daryti, gyventi.


Nuvažiuokit į Kauną! Ten yra įdomių dalykų.

Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Fábio Cunha, iš ciklo „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“
Fábio Cunha, iš ciklo „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.