Fotografija
Vertindama meną dažnai vadovaujuosi jausmu. Analizuoju, kokias emocijas sukelia darbai, ką jie sužadina ir paskatina išgyventi, atrasti. Tačiau tokio tipo meno vertinimas galimas tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, jis visai netinka darbams, kuriuose aukščiau emocijos iškeliama forma ar labai konkreti koncepcija, labiau už viską išjudinanti protą. Idealiausiu atveju protas ir jausmas papildo vienas kitą, juk jie gali kuo puikiausiai veikti kartu. Gali, bet ar visuomet veikia?
Pažintis su JAV ir Škotijoje kuriančios menininkės Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“ (Vilniaus fotografijos galerijoje, Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19), man netapo emociškai stimuliuojančia patirtimi. Gal kažkokių virpesių ir būta, bet jie neįsiminė. Ir nieko čia bloga – paprasčiausiai manau, kad autorei labiausiai rūpėjo žaidimas su išraiškos priemonėmis ir skrupulingas idėjų įgyvendinimas.
Apibūdindama parodos koncepciją galėčiau išskirti tokius raktinius žodžius kaip kūniškumas, istorija ir technika – autorė bando jungti, klijuoti šiuos skirtingus aspektus ir sukurti iš jų vientisą ir paveikų produktą. Kaip teigiama anotacijoje, menininkė oponuoja XX a. pirmojoje pusėje įsitvirtinusiam požiūriui, traktuojančiam nespalvotą fotografiją kaip meną, o spalvotą – kaip komerciją. Minimalistinėse nespalvotose fotografijose, kuriose matome piešimo pamokas primenančius kūgius ir kiaušinius, Sills perfrazuoja, o gal netgi cituoja tuo laikotarpiu kūrusio amerikiečių mados fotografo Paulo Outerbridge’o 1931-ųjų natiurmortą. Autorė siekia apversti anksčiau gyvavusį suvokimą apie tai, kokio pobūdžio fotografiją jau galima laikyti menu, o kokio ne, ir pateikia septynias minėtojo darbo variacijas ir interpretacijas. Beje, pati natiurmorto žanro istorija čia veikia ir kaip jungtis tarp fotografijos meno materialumo ir tapybos „labiau fiziniu, intymiu pavidalu“.
Kažkur čia dar įsimaišo ir kūniškumas, nes parodoje akcentuojama ir moters formų svarba, siekiama atnaujinti jų sampratą. Man visa tai atrodo gana painu. Sills stengiasi aprėpti daug dalykų vienu metu ir tarsi norėtųsi, kad menininkė susitelktų į vieną iš jų. Stipriam idėjiniam pagrindui užtektų ir fotografijos santykio su tapyba analizės. Sutinku, jog tokia daugiasluoksnė intencija yra įdomi ir originali, tačiau parodai pritrūksta vientisumo. Kūniškumo, seksualumo tema lieka neišplėtota, jos įterpimas tik įneša sumaišties, lieku neįtikinta. Ir tai neturi nieko bendra su jokia trumpalaike emocija ar ilgai užsiliekančiu jausmu.
Anotacijoje skelbiama, jog nespalvotos kūgių ir kiaušinių kompozicijos parodoje „atliepia seksualinę metaforą“. Kokią? Ar ne pernelyg primityvu būtų manyti kiaušinį simbolizuojant moterį, o kūgį – vyrą? O gal turėčiau įžvelgti ką nors dar primityvesnio? Juokingiausia, kad baltuose kūgiuose ir už jų besislepiančiuose dramatiškuose šešėliuose aš pirmiausia įžvelgiau ne seksualines potekstes, o nekokią reputaciją turinčius kukluksklano apsiaustėlius. Bet čia jau mano pačios vaizduotė pasileido laukais.
Moters kūno formų tema nagrinėjama ir kur kas tiesmukiau, atvaizduojant patį objektą ar, tiksliau, jo fragmentus. Tai spalvotoji parodos dalis. Kaip ir nespalvotoms kompozicijoms, šiems darbams pasirinktas nedidelis formatas (išskyrus vienai pirmame galerijos aukšte) ir atsisakoma įrėminimo. Tokio tipo eksponavimas turėtų padėti išryškinti naudojamą popierių ir kūrinių tekstūrą, tačiau tekstūriškumas kur kas geriau pastebimas nespalvotose fotografijose.
Apie moters anatomiją Sills kalba užuominomis: viename darbe nedrąsiai pasirodo moters petys, kitame – įdegio linijų nužymėtas klubo linkis, trečiajame apnuoginamas spenelis. Didžiojoje fotografijoje, kuri dėl savo formato pati pirma atkreipia dėmesį, pusiau profiliu pasisukusi mergina žvelgia kažkur į baltuojančius tolius (toliai balti, nes baltas visas fonas). Linijos ir formos neryškios, tarsi objektyvui nepavyktų jų sugaudyti ir sudėlioti į vietas, kaip paprastai įvyksta sufokusuojant. Aišku, toks sprendimas yra ne atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas, nes tokiu pačiu principu vadovaujamasi ir kitoje didesnio formato fotografijoje, esančioje antrame galerijos aukšte. Čia viskas labai panašu, tik kažkur priešais save žvelgia ne moteris, o vyras ir jo toliai ne blankiai balti, o ilgesingai nutvieksti tarsi kokių tolimųjų automobilio šviesų.
Dėl tokio akcentų paskirstymo, kai vienoje erdvėje dominuoja moteris, kitoje – vyras, taip pat dėl kūgių ir kiaušinių metaforiškumo man pradeda atrodyti, jog parodoje aktualesnė ne moters kūno samprata ir jos suvokimas, o lyčių santykiai. Galbūt esu neteisi, bet galiausiai tiesiog truputį pasimečiau tarp tų daugybės dalykų, kuriuos norima pasakyti, o pagrindinės minties taip ir neperpratau. Komercija, aukštasis menas, materialumas ir kūniškumas – visa man susiliejo į vieną didelę jei ne vaizdų, tai idėjų jūrą.
Paroda veikia iki gegužės 18 d.
