Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge
Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?
Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.
Uralo kalnus mačiau tik iš oro uosto. Pačiame mieste užmiršti, kad esi kitapus – jau Azijoje. Išskyrus pavadinimus: Uralo bankas, Uralo kultūra, Uralo suvenyrai ir t.t. Miestas didžiuojasi Uralo tapatybe ir industrine praeitimi (tamsiai žali koldūnai su sūriu pavadinti „Neft i gaz“ – „Nafta ir dujos“). Jo centras erdvus, gatvės stačiu kampu kerta platų Lenino prospektą-bulvarą, kaip ir Isetės upė, užtvenkta anksčiau čia stovėjusios gamyklos. Jos vietą žymi lentelė požeminėje perėjoje, o šalia – Viktorui Cojui (1962–1990) skirtas grafičių memorialas, nors šis dainininkas su Jekaterinburgu nesusijęs. Tačiau tai man priminė šiame mieste susibūrusias roko grupes („Nautilus Pompilius“, „Agata Kristi“ ir kt.). Tiesa, išgarsėję muzikantai stengdavosi išvykti arčiau pasaulio centrų (kaip ir čia gimęs Vladimiras Čekasinas). Nes Jekaterinburgas, ketvirtas pagal dydį Rusijos miestas, toli – dvi laiko juostos už Maskvos. „Bet juk mes esame beveik Rusijos centre“, – juokėsi Kristina Gorlanova, Fotografijos muziejaus direktorė, kuri mane ir pasikvietė skaityti paskaitą apie nuobodulio estetiką.
Į paskaitą susirinko įprasti jų muziejaus lankytojai: fotografai, menotyrininkai, sociologai bei filosofai. Jie dalijosi senais (draugiškai ilgesingais) įspūdžiais apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, bet daugiausia klausinėjo apie knygas. Mat paskaitą atlydėjo iš Lietuvos atvežtų fotografijos knygų paroda. Rusai stebėjosi ne tiek mūsų poligrafijos kokybe, kiek dizainu – kad kiekviena knyga kuriama kaip unikalus meno objektas. Nes Jekaterinburge fotografai tegali pasidaryti savadarbius zinus. Tokių sąsiuvinėlių man padovanojo muziejus ir patys autoriai. Pavyzdžiui, Anastasija Bogomolova knygoje „Po kupolu“ pristato instaliaciją, kurioje ji daiktais ir fotografijomis inscenizavo aštuonių meteoritų pėdsakus Čeliabinsko regione. Mėtosi durys, susilanksto žemė, pažirusio dangaus kupolo šukėse liko prisiminimų atspaudai. Kiti sąsiuviniai – muziejaus organizuojamų meno rezidencijų – prancūzės Fette Sans, rusės iš Vladimiro Varvaros Kuzminos, peterburgiečio Maksimo Šero (Maksim Sher) – rezultatai. Pastarojo knyga „Archipelagas“ – tai dabar veikiančių auklėjamųjų kolonijų, psichiatrinių ligoninių ir uždarų Uralo miestų vaizdai, primenantys sovietinį „Archipelagą“.
Nepaisant valstybės paramos trūkumo, šešių moterų tvarkomo muziejaus veikla, ekspozicijos ir interneto svetainė (http://dommetenkova.ru) nustebino modernumu (tiesą sakant, mes tokio kol kas tegalime pavydėti). Jis įrengtas XIX a. pradžioje statytame mediniame name, kurį 1895 m. nusipirko fotografo Venjamino Metenkovo (1857–1933) žmona Jevdokija ir atidarė „fotografinių reikmenų sandėlį“, o 1898 m. – fotografijos paviljoną. Jos vyras ne tik uždarbiavo portretuodamas, bet ir išmėgino naujausias technologijas, taip pat keliavo po Uralą fiksuodamas industrines panoramas. Keletą jų ir mačiau muziejuje. Nuskenavusios stiklo plokšteles kuratorės atspaudė maždaug 1,5 x 2 m dydžio vaizdus. Tai leido ne tik atskleisti kalnų erdvės pojūtį, bet ir išryškinti detales – žiūrovas tarsi kviečiamas pažaisti detektyvą, nes tik ilgiau patyrinėjus kalnuose statomas gamyklas viena po kitos pasirodo mažytės statytojų figūrėlės.
Tačiau Metenkovui skirta tik viena salė. Kitose – Sankt Peterburgo menininkės Janos Romanovos (g. 1984) paroda „(Nebesitverti) savyje“. Visų salių perimetru išdėliota nedidelių nuotraukų juosta. Visose – pati menininkė. Ji fotografuojasi vilkėdama tik palaidinę, kad matytųsi kūno formos. Mat nuo rugpjūčio 31 d. ji ryžtasi plonėti. Kaip Bridžita Džouns ji užsirašinėja, ką tądien valgė, ką veikė, bet svarbiausia – kiek numetė ar kiek priaugo svorio. Tik, skirtingai nei Bridžita, Jana turi vaizdžiai parodyti, ką tai reiškia, tad ji kasdien fotografuojasi su daiktu, kurio svoris atitinka numestą ar priaugtą svorį. Ši beprasmė kova su savimi pateikta autoironiškai rimtai. Kitose salėse šį fotodienoraštį papildo paraleliniai eksperimentai su savo kūnu: bandymas atkartoti modelių pozas (nerangus), moteriškumo paieškos lankantis pas burtininkes ir moteriškumo „treneres“, kurios moko pajusti iš gimdos kylančią energiją, na ir dramatiški-intymūs porų kasdienybės momentai, tik abi poros pusės – ta pati Jana, mėginanti sugyventi su savimi. Ši paroda – viena įdomiausių mano matytų šiuolaikinių moteriškumo mito parodijų. Kuratorė Anastasija Bogomolova sako, kad po parodos Metenkovo namuose Romanovą staiga atrado ir jos gimtasis Peterburgas.
Nors buvau trumpai, spėjau aplankyti kelis kitus muziejus, pakeliui paragaudama iš statinės pilstomos giros (deja, tokios pat kaip mūsų butelinė) ir „tikro plombyro“, pavadinto „Ruskij cholod“ („Rusiškas šaltis“). Tokia šalčio injekcija būtina karštą dieną keliaujant plačia krantine į Jekaterinburgo dailės muziejų. Jis puikuojasi rusų avangardo kolekcija. Laužytų formų, ryškių spalvų koncentratas nedidelėje salėje paveikia kaip tikra pojūčių revoliucija, ypač kai prieš tai pereini visą rusų meno istoriją – nuo filigraniškai kalinėtos geležies, tradicinių ikonų, šventųjų ir didžiūnų portretų iki romantinių pasakojimų apie riterius, valstiečius ir išprotėjusias gražuoles. Aukštu žemiau atskirai sukabinta senoji Vakarų Europos tapyba atrodė paskendusi apmąstymų prietemose, tolimose jaunam (įkurtam 1723 m.) miestui. Gal todėl tose salėse buvau vienintelė lankytoja.
Kristina Gorlanova sakė, kad Jekaterinburge studijavusio Boriso Jelcino (1931–2007) centre reikėtų praleisti visą dieną, tad vietoje to užsukau į Literatų kvartalą. Čia gyveno ir vieni pas kitus lankėsi vietos rašytojai, paskui jų namai buvo nacionalizuoti, o dabar paversti muziejais. Kvartalą supančios tvoros apkabinėtos Čechovo, Dostojevskio, Pasternako, Tolstojaus portretais ir citatomis. Uralo literatūros muziejuje eksponuojamos laikraščių iškarpos dokumentuoja jų apsilankymus Jekaterinburge. Pavyzdžiui, Čechovas miesto nepamėgo (gal kad čia gyvenę giminės jo net nepakvietė). Pasternakas atvažiavo gavęs stipendiją rašyti industrinį romaną, bet jam rašyti nesisekė, o vietoj to gimė „Daktaro Živago“ apmatai. O po šios garsenybių įžangos taupiai, bet įtaigiai išdėstyta vietos rašytojams tekusių išbandymų istorija: raudonoji gurguolė, kuria važinėję literatai skelbė proletariato diktatūrą, Didžiajame tėvynės kare žuvusių rašytojų memorialas, pokario nepritekliai.
Tačiau didžiausią įspūdį paliko pirklių Agafurovų šeimos namai. Vos atvykusi į viešbutį pastebėjau tarp modernių daugiabučių įsispraudusius du XIX a. pabaigoje iš suomiškų vienodo skersmens pušų statytus namus su drožinėtais karnizais, langinėmis ir balkonų turėklais. Viduje tikėjausi muziejaus, bet radau tik „muziejų-klubą“. Mat viduje restauruoti dar tik keli fragmentai, tad įstaiga veikia neoficialiai. Viena klubo įkūrėjų man viską aprodė ir papasakojo. Pirmasis Agafurovas buvo iš Kazanės į rekrūtus paimtas ir Jekaterinburge penkiolika metų tarnavęs totorius, kuris čia pasiliko ir pradėjo prekiauti daržovėmis. Jo sūnūs visa tai išplėtojo tiek, kad vyriausiasis tapo miesto Dūmos nariu. Tačiau prasidėjus revoliucijai jam teko bėgti viską palikus (vėliau rasti du lobiai – 32 kg aukso). Sovietmečiu pastatas buvo paverstas komunaliniais butais – pastatytos pertvaros, išardyti laiptai, išgriautos krosnys, atsirado priestatai. Tačiau išliko lubos, išpuoštos iš papjė mašė pagamintais ornamentais. „Čia – Uralo gėlės, – rodo gidė į svetainės lubas. – O čia, valgomajame, lubas puošia vaisiai, nes Agafurovai norėjo visada prisiminti, nuo ko pradėjo.“
Laimingą šeimos gyvenimą dar menantis pastatas tik per plauką išliko. 10-ojo dešimtmečio pradžioje valdžia jau susiruošė jį griauti, padaryti vietos naujiems daugiabučiams. Ir buldozeriai jau stovėjo pasiruošę. Bet, sako gidė, „kaip kine“ – atbėgo žmogus su rašteliu nuo valdžios, ir architektūros paminklas buvo išgelbėtas. Jo sovietinę praeitį mena viename kambaryje sukurta komunalinio buto instaliacija. Daiktus sunešė miestiečiai. Akimis čiupinėjant staltiesėles, kvepalus, siuvimo mašiną, lagaminus, medinį arkliuką ir kitas detales, nesunku įsivaizduoti praeities kasdienybę. Kai kurių daiktų istorijas gidė papasakojo. Pavyzdžiui, ant sienos kybanti balta staltiesė su raudonų langelių pjautuvu ir kūju centre – ją sukūrusi moteris atsidėkojo apvaizdai, kad jos vyras sveikas grįžo iš Gulago.
Taigi nors virš Jekaterinburgo centro kažką tebepostringauja bronzinis Leninas, neatrodė, kad žmonės bijo kalbėti apie istorijos skaudulius. Anot mane priėmusių muziejaus kuratorių, vienintelė tema, kurios negalima savaip interpretuoti – Didysis tėvynės karas, nes tai esąs vienintelis pasididžiavimo vertas Rusijos istorijos momentas. Visa kita – atvira diskusijai. Ir nors kai kurie menkai remiami muziejai apšepę, nors viešbutyje per tris dienas taip ir neatsirado karštas vanduo, o gatvėse važinėja kiek senesni ir purvinesni automobiliai, turiu jus nuvilti: nuvykusi į Jekaterinburgą, nepatekau nei į praeitį, nei į Orwello „1984“. Uralas turi savo ateities versiją.
Janos Romanovos paroda veikia iki birželio 16 d.
„Fotoknyga Lietuvoje“ veikia iki liepos 28 d.
Metenkovo namai (Karlo Libknechto g. 36, Jekaterinburgas, Rusija)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.