Ką gali kiekviena valytoja

Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės. Aš mačiau tik tos šlovės likučius. Kuklus gyvenimas „Zundoje“ su sovietiškai sutvarkytais bendrais (ne)patogumais ir triukšmui pralaidžiomis sienomis, nekonceptualiomis paskaitomis susigrūdus terasoje ir vangokais ant kėdžių išdėliotų darbų aptarimais. Todėl, jei oras būdavo dar beveik vasariškai gražus, dienas leisdavau viena bastydamasi miškais ir pajūriu. Buvo daug gražių saulėlydžių ir grybų. Bet vis tiek simpoziumas, tuomet vadintas seminaru, buvo būtinas vasaros užbaigimo akcentas. Ir, nepaisant visų trūkumų, man, kaip menotyrininkei, reikšmingas, nes čia gyvai ir be vargo susipažinau su vidiniu mano tyrinėjamos srities gyvenimu, su pačiais fotografais, jų naujausiais darbais ir keletu svarbių žmonių iš artimesnio užsienio.

Prasukame dešimtmetį ir viskas staiga pasikeičia. Simpoziumą organizuojančios Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku išrinktas fotožurnalistas Jonas Staselis perkelia paskaitas į „Agilą“, kur kalbėti reikia su mikrofonu – žiūrovams, sėdintiems atokiau, amfiteatre. Už jų būdelėse įsitaisę vertėjai tuo pat metu persako mano tekstą anglų kalba. Auditorijos dauguma – fotožurnalistai, bet atsiranda ir svečių iš užsienio, ne tik artimojo. Gintaras Česonis vis atvažiuoja su būreliu galerininkų ir leidėjų iš Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, fotografijas pristato ispanai, japonai, britai, lenkai, čekai ir kiti, kuriuos mūsų jauni kuratoriai, leidėjai, galerininkai sutiko važinėdami po fotografijos festivalius ir muges. Vieną kitą paskaitą paskaito ir tokios fotografijos teorijos garsenybės kaip Liz Wells, Davidas Bate’as ar Peeteris Linnapas, o tikras kosmonautas Jurijus Baturinas pasakoja apie fotografiją, daromą esant nesvarumo būsenos. Seminaras tampa tikrai tarptautinis. Bet auditorijoje dominuoja vyresnioji karta, kuriai įdomesni pasakojimai apie tradicinę fotografiją. Skaitydama paskaitas tai jaučiu ir mėginu pasakyti kažką jiems artimo. Paskui nebemėginu, kalbu tai, kas man įdomu, ir mūsų mintys prasilenkia. Vis pasigailiu, kad išsikvėpusio renginio reputacija atstumia fotografijos studentus. Bet po truputį, po truputį ir jie ima lankytis „Agiloje“.

Šiemet „Agila“ nugriauta. Vietoj jos liko tik kvadratinė duobė miesto centre. Paskaitos perkeltos į Nidos meno koloniją – esame arčiau jūros ir toliau nuo kavinių. Visus fotografuoja Ričardas Šileika, liepdamas pagal duotą temą pozuoti priešais žalią foną, viskas transliuojama į feisbuką. Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys siūlo nusiskenuoti savo trimatį portretą. Aurelija Maknytė, Jolanta Dolewska ir Gintautas Trimakas kasdien veda dirbtuves. Amfiteatrą pakeičia moderni konferencijų salė, auditorijoje pilna jaunų žmonių. Bet labai akivaizdžiai nebėra keleto anksčiau nuolatinių seminaro dalyvių: nematau Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio, Vytauto V. Stanionio, Antano Sutkaus (šis atvažiuodavo tik vienai dienai, bet atvažiuodavo), Marijos Čičirkienės, Algimanto Aleksandravičiaus, Stanislovo Žvirgždo ir daugelio kitų, kurie užkalbindavo ar salėje komentuodavo pasisakančiųjų teiginius. Bet yra Rimaldas Vikšraitis, Violeta Bubelytė, Aleksandras Ostašenkovas, Regina Šulskytė, dar keletas kitų, kurie tyliai klausosi paskaitų ir neklausinėja. Paskaitininkai – nebe fotografai, o Vilniaus, Kauno ir Šiaulių menotyrininkai ir kuratoriai, kurių specializacija nebūtinai yra fotografija. Todėl jie kalba apie tarpinius jos įsikūnijimus, o pranešimų temos simpoziumo organizatorės Vilmos Samulionytės sprendimu sukasi apie kolekcionavimą, aktyvizmą, disciplinų sankirtas ir fotografijos ateitį.

Kolekcionavimas – tai praktiniai klausimai, kuriuos nagrinėjo Ernestas Parulskis, Aistė Paulina Virbickaitė ir Jonas Uriarte iš Ispanijos. Kur ir už kiek parduodamos fotografijos? Kas jas perka? Kaip jas kolekcionuoja muziejai? Kas atsitinka, kai fotografijos paskęsta skaitmeninėse duomenų bazėse? Savo brolio Liudo fotografijos (juodi „kačiukai“ ant Žaliojo tilto) pardavimo pavyzdžiu Ernestas Parulskis pademonstravo, kas nulemia kainą: jos žinojimas (siūloma palyginti investicijas į medžiagas ir laiką su savo mėnesiniu atlyginimu), kūrinio unikalumo bei pasiūlos deficito santykis, savo vietos meno kontekste nustatymas. Čia kyla pavojus save nuvertinti ar pervertinti, tad galima naudotis (jau, deja, mokama) duomenų baze Art Facts.net. Rodydamas, kaip ji veikia, Parulskis pateikė porą staigmenų. Pasirodo, aukščiausioje fotografų reitingų lentelės vietoje yra ne Antanas Sutkus, o Algirdas Šeškus, kurio statusą po 2014 m. gerokai kilstelėjo dalyvavimas „Documentoje“. Dar labiau auditoriją nustebino tai, kad Prospekto galerija atsidūrė visų Lietuvos meną eksponuojančių institucijų dešimtuke.

Bet yra dar vienas svarbus fotografijos meno rinkos elementas: potencialus pirkėjas turi žinoti, kur galima nusipirkti fotografijų. Kaip tik to Lietuvoje ir trūksta, nes kone kiekviename mieste veikiančios fotografijos galerijos užsiima tik parodomis. Be to, kaip paaiškėjo klausantis Virbickaitės pranešimo, muziejai taip pat retai perka fotografiją, kuriai dėl ir šiaip jau kuklios Kultūros tarybos paramos tenka konkuruoti su visu senu ir nauju menu. Padėtį apsunkina ir tai, kad gavę lėšų muziejai perka iš esmės tą patį vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos „aukso fondą“ ir jauniausiems rinkiniuose saugomų darbų autoriams jau yra apie penkiasdešimt metų. Lektorė muziejų užsiciklinimą vaizdžiai pademonstravo keturis kartus ištraukdama tą pačią Monikos Požerskytės nuotrauką: Sutkus, Rakauskas, Macijauskas ir Požerskis pozuoja su savo „geriausia“ nuotrauka rankose. Jie šypsosi, o mes juokiamės iš akivaizdaus įvairesnio požiūrio bado.

Gal ir negali būti kitaip, bet tą „kitokį“ požiūrį dažnai pasiūlo mūsų pasikviesti fotografijos tyrinėtojai iš užsienio. Anksčiau tą funkciją atlikdavo maskviečiai. Šįkart vaidmuo teko fotografijos tyrinėtojui iš Poznanės (Lenkija) Adamui Mazurui. Kartu su Kauno fotografijos galerija sudarydamas knygą „Nežinoma Lietuvos fotografija“ jis ieško būdų, kaip išsisukti iš vietos meistrų sukonstruoto dominuojančio naratyvo, kuriam atstovauja minėta Požerskytės nuotrauka. Lietuvių menotyrininkų pavyzdžiu jis braižo Algirdo Juliaus Greimo kvadratą pažymėdamas vietas „ten“ ir „ne čia“, kur būtų galima ieškoti išvykusiųjų lietuvių, sunaikintųjų nelietuvių ir kitų į meninės fotografijos kanoną nepatekusių fotografijų (pvz., komercinės fotografijos pavyzdžių).

Kita vertus, visus Nidos simpoziumo pranešimus siejanti fotografijos, kaip tarpininkės tarp įvairių meno ir ne meno sričių, tema taip pat pasiūlė keletą išeičių iš savanoriškai uždaro rato. Kone visi kalbėjo „ne apie tą“ fotografiją, kurią kadaise vertino simpoziumo įkūrėjai. Pavyzdžiui, Erika Grigoravičienė analizavo šiuolaikinę tapybą, kurioje fotografija dalyvauja kaip vaizdo konstravimo pagrindas, o kartu yra svarbi hibridinės skirtingų medijų „ekosistemos“ dalis. Dainius Liškevičius pristatė savo performansus su fotoaparatu, kurių rezultatas – atsitiktinis ar abstraktus vaizdas, ir instaliacijas iš blusturgiuose surankiotų vaizdų. Kęstutis Grigaliūnas ant stalo sukrovė bokštą knygų, į kurias jau dešimtmetį deda Lietuvos ypatingojo archyvo sovietų represuotų žmonių bylose rastas fotografijas, piešinius, brėžinius ir pan. Paulina Eglė Pukytė rodė, kas atsitinka, kai vaizdu užklausi vaizdą ir jie negali aiškiai atsakyti, vis kaitaliojasi be galo vienas kitą įtarinėdami. Tad jau kurį laiką įprasti šiuolaikinio meno reiškiniai tampa iki šiol gana tradiciškai vertinusio savo mediją fotografų simpoziumo aptarimų objektu.

Kelios paskaitos priminė, kad ir pati nuolat technologiškai atsinaujinanti fotografija dažnai naršo po kitas sritis, tarsi ieškodama įkvėpimo. Dar XIX a. viduryje ji virto stereofotografija, kad apsimestų diorama – trimate sustingusios minitikrovės iliuzija, kurioje amžinybė įveikia laiko praeigą, persmelkdama žiūrovą mirties nuojauta. Iliuziją susikuria mūsų smegenys, kai akys siunčia iš dviejų skirtingų taškų matomo to paties vaizdo signalus. Dainius Junevičius apžvelgė stereofotografijos raidą Lietuvoje nuo pat fotografijos išradimo iki dabartinių Liudo Parulskio fotomanipuliacijų kuriant vilnietiškas „Baroko ir betono“ vizijas. Norėdamas ir žiūrovams perteikti erdvės efektą, jis rodė stereofotografijas, išverstas į anaglifinį vaizdą, sudarytą iš dviejų priešingomis spektro spalvomis nudažytų ir persiklojančių to paties versijų. Žiūrovams pakako į tai pažvelgti pro specialius akinius, kuriuos užsidėjus viena akis žvelgia pro raudoną, kita – pro žaliai mėlyną filtrą. Senosios fotografijos, kurias anksčiau žiūrėjome kaip „paveikslus“, virto tarsi teatro scenomis, kur žmonės – tokia pat butaforija kaip ir daiktai.

O dabar fotografija krypsta į virtualiąją tikrovę, kurios „medžiaga“ – abstraktūs skaičiai, bet vaizdas dažnai primena hiperrealistinę tapybą ar kiek paminkštintą fotografiją. Virginijus Kinčinaitis savo paskaitoje kalbėjo apie keistą užribį (galbūt jau ir tampantį beveik centru), kai fotografuojama virtuali kompiuterinių žaidimų realybė, tarsi ji būtų mūsų gyvenamasis pasaulis. Kaip galima suprasti iš daugybės jo parodytų serijų, čia fotografai mąsto apie tuos pačius dalykus kaip ir fiksuodami fizinę tikrovę: kuria architektūros taksonomijas, kritikuoja socialinę neteisybę, tyrinėja mirtį, atranda nefunkcionalias erdves ir t.t. Ta antrinė tikrovė keistai tuščia, lyg sterilizuotas mūsų trimatės tikrovės klonas, kuris gali mirti nuo menkiausio skaitmeninių technologijų „pūstelėjimo“. Bet tai yra ir mūsų mentaliteto projekcija, kurioje itin gerai išryškėja vaizduotės įtrūkimai ir manijos, persekiojančios ir keičiančios mūsų visuomenę ir politiką.

Dar giliau į ateities technologijas neria jaunas menininkas Ignas Pavliukevičius, atlikęs prisistatymą kaip performansą. Pasinaudodamas kompiuterio tarpininkavimu jis iš pradžių kalbėjo nusisukęs, o publikai rodė ekrane išdidintą savo veidą. Veidas slėpė ir kartu išpažino emocijas autoriui kalbant apie vaikystėje įdiegtą vyriškumo sampratą, kuriai jo sukurtoje instaliacijoje atstovavo vertikaliai pakabintas motociklas, verkiantis alyva. „Nemokėdamas“ reikšti emocijų menininkas naudojasi avatarais, verčia juos jausti ir mokytis išvengti kančių. Jei dirbtinis intelektas vis dar atrodė tolimas ateities reiškinys, paskaitoje matėme, kaip kompiuteryje algoritminis kūnas vis greičiau suranda savo nukirstą galvą, verkiančią ir vemiančią juoda emocijų alyva kaip tas motociklas. Kitas kūrėjo antrininkas mokosi lipti begaliniais laiptais, tačiau vis krenta stengdamasis neužsigauti jautriausio organo, galbūt simbolizuojančio kažką trapaus jo tapatybės centre. Fotografiniai-mašininiai antrininkai čia jau yra ne tiktai „kūno tęsiniai“, bet ir to, ką anksčiau vadindavome „dvasia“, pakaitalai, padedantys priešintis likimui, priešintis tikrovei, priešintis pačiam sau.

Pasipriešinimas jau nuo seno įgyja fotografinius pavidalus – dažnai tik jie mums ir būna pasiekiami. Pavyzdžiui, simpoziume mano pristatyta Aurelija Maknytė jau keletą metų fotografuoja „partizaniškos“ bebrų kovos su kraštovaizdžio formuotojais pėdsakus, iš kurių galima suprasti, kas laimi – žmogus ar gamtos įvairovė. Laima Kreivytė Cooltūrisčių grupės veiklos pristatymą pradėjo nuo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų fotografijos – regis, elementaraus grupinio portreto, bet aktyvizmo kontekste jis irgi tampa pasipriešinimo performansu. Cooltūristės savu ruožtu priešinasi ten akivaizdžiai pademonstruotam faktui, kad į politiką 1918 m. buvo įsileisti vien vyrai. 2018 m. vasario 17-ąją pažymėdamos Lietuvos moterų protesto prieš nelygias teises šimtmetį, menininkės paskelbė feminisčių manifestą iš „Naručio“ viešbučio balkono (esančio greta Signatarų namų balkono, į kurį jų muziejus neįleido). Balkono turėklų nuotrauką pavertusios vėliava, jos neša manifesto tezes visur, kur dar neveikia lyčių lygybės principas – ne tik į Romą, bet ir į Mėnulį (jei netikite, pažiūrėkite filmą, dabar rodomą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose).

Tačiau netikėčiausia aktyvistė simpoziume buvo valytoja iš Glazgo – Edyta Majewska. Ji laimėjo projekcijų konkursą „Ateitys ir sankirtos“ ir taip gavo teisę prisistatyti Nidoje. Edyta užaugo Lenkijoje, kur net nedrįso studijuoti meno. Prieš daugiau nei dešimtmetį išsiskyrusi su vyru, ji su dukra išvyko į Didžiąją Britaniją, ėmėsi menkai apmokamo imigrantų darbo, o lygiagrečiai studijavo vizualiuosius menus. Už savo vaikystės prisiminimų videoinscenizacijas ji gavo aukščiausius įvertinimus. Prasidėjus breksito epopėjai, Edyta sukūrė instaliaciją, reflektuojančią daugelio imigrantų iš Rytų Europos patirtį. Ji prisiminė lenkų karius, padėjusius anglams laimėti prieš nacius ir čia pasilikusius, prisiminė savo draugę lietuvę, mokiusią ją kalbos, prisiminė savo likimo draugus, dažnai sunkiai dirbančius, bet nematomus šalyje, kuri tik ir laukia progos jų atsikratyti. Kiekvieną prisiminimą įvaizdinusias fotografijas ji sumažino iki vieno kvadratinio centimetro, padaugino ir sukūrė tarsi ornamentuotus tapetus ant sienų. Norint pamatyti, iš kokių elementų sukurtas tas grožis – įžiūrėti nematomus žmones, tenka pasinaudoti didinamuoju stiklu.

Edytos pasiūlyta vaizdinė metafora prasmingai užbaigė simpoziumą, nes čia taikliai panaudota „tradicinė“ fotografija tapo kritikos įrankiu, o kartu – ir įtaigiu estetiniu objektu. Jos pavyzdys taip pat išsklaidė galbūt ne vieną klausytoją apsėdusią neviltį, esą jau viskas prarasta, esą per daug vaizdų ar ko nors per mažai. Gal ir ne kiekviena valytoja gali laimėti fotografijos konkursą, bet kiekvienas fotografas gali ką nors naujo išmėginti ir duoti laisvę vaizduotei.

Uždarant simpoziumą „Kaštono“ baro ekrane slinko trimačių, nuo mūsų galvų nuskenuotų baltų portretų juosta. Technologijos mus akimirksniu pavertė būsimais gipsiniais biustais ir jų eisena atrodė makabriška, jau dabar paverčianti fotografų, kritikų, kuratorių, teoretikų susitikimą tolimu, nebyliu prisiminimu. Galbūt tai ir yra fotografijos technologijos apoteozė – ji jau nebesiūlo gyvos tikrovės surogatų, bet iškart įpaminklina. Kad išsivadavę iš susireikšminimo kančių pradėtume kurti.