7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau temų

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Antradienį Kanų kino festivalis paskelbė visą pagrindinės konkursinės programos komisijos narių, kurie rinks „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtoją, sudėtį. Tarp jų – britų aktorė Siena Miller, prancūzų aktorė, režisierė Sophie Marceau, ispanų aktorė Rossy de Palma ir Malio dainininkė Rokia Traoré. Taip pat prie komisijos pirmininkų režisierių brolių Ethano ir Joelio Coenų dar prisidės kanadiečių režisierius, aktorius, scenaristas Xavier Dolanas, meksikiečių režisierius Guillermo del Toro ir amerikiečių aktorius Jake’as Gyllenhaalas. Kanų kino festivalis vyks gegužės 13–24 dienomis.

 

Antradienį paskelbta septyniolika filmų, atrinktų į Kanų kino festivalio paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“ („LaQuinzaine des réalisateurs“). Šiais metais Europai atstovaus net dešimt kino kūrėjų iš Prancūzijos, Belgijos, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Portugalijos, tarp jų bus ir Šarūno Barto filmas „Peace to Us in Our Dreams“. Atidarymui pasirinktas prancūzų režisieriaus Phillippe’o Garrelio „Moterų šešėlis“ („L’Ombre des femmes“), pasakojantis trijų žmonių sudėtingą meilės istoriją. Simboliška, kad to paties režisieriaus filmas „Mergelės lova“ („Le lit de la vierge“ ) 1969 m. dalyvavo pirmą kartą rengtoje programoje „Dvi režisierių savaitės“.

Kanų kino festivalio žiuri narė Sienna Miller
Kanų kino festivalio žiuri narė Sienna Miller
Kadras iš filmo „Moterų šešėlis“
Kadras iš filmo „Moterų šešėlis“
Kadras iš filmo „Miestas 44“
Kadras iš filmo „Miestas 44“
Rašytojas Sergejus Dovlatovas
Rašytojas Sergejus Dovlatovas
Kino kritikas Richardas Corlissas
Kino kritikas Richardas Corlissas
Jonas Ūbis

Paskutinė viltis

Krėsle prie televizoriaus

Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“

„Pavojingas metodas“
„Pavojingas metodas“
„Senis“
„Senis“
„Kapinių stotis“
„Kapinių stotis“
„Vakaras“
„Vakaras“
Kora Ročkienė

Artėja naujieji viduramžiai

Slavojus Žižekas apie ateitį

Vasario pradžioje „Gazeta Wyborcza“, „Le Nouvel Observateur“, „L’Espresso“, „Der Standard“, „Die Tageszeitung“, „Los Angeles Review of Books“ išspausdino Sławomiro Sierakowskio pokalbį su filosofu Slavojumi Žižeku, kuris vadinamas paskutiniuoju tikru filosofu. Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) – provokatorius ir revoliucionierius, Markso ir Lenino gerbėjas, postmodernizmo, kapitalizmo, bedančio liberalizmo, politkorektiškumo, sveiko gyvenimo būdo ir kitokių reiškinių (sąrašas būtų ilgas) kritikas. Kai situacija tampa sudėtinga, žmonės vis dar kreipiasi į išminčius, kad šie ją padėtų suprasti. Tačiau Žižekas mėgsta sakyti: „Neduodu aiškių atsakymų net į paprasčiausius, pačius nuoširdžiausius klausimus. Mėgstu komplikuoti problemas ir nekenčiu paprastų pasakojimų. Jie įtartini. Tai automatiška mano reakcija.“ Oponentus labiausiai nervina Žižeko kompetencija ir visapusiškumas. Pastarasis bruožas ir daro Žižeką išskirtinį. Jis sugrąžina filosofijai tikrąjį lygmenį – bando kritiškai vertinti beveik visus žmogaus veiklos aspektus. Pokalbį spausdiname gerokai sutrumpintą.

Slavoj Žižek
Slavoj Žižek
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

68-asis tarptautinis Kanų kino festivalis šiemet vyks gegužės 13–24 dienomis. Praėjusį ketvirtadienį paskelbti filmai, kurie dalyvaus oficialiose festivalio programose – tai konkursas ir „Ypatingas žvilgsnis“. Pagrindiniam konkursui atrinkta 17 filmų, bet festivalio direktorius Thierry Frémaux spaudos konferencijoje sakė, kad konkurse gali atsirasti keli dar nebaigti filmai.
 
Pirma Kanų staigmena – festivalį po 28 metų atidarys moters režisierės filmas – Emmanuelle Bercot „Saugok galvą“ („La tête haute“). Pastaraisiais metais festivalį dažniausiai atidarydavo brangūs Holivudo filmai, tokie kaip „Didysis Getsbis“. Bercot Lietuvoje žinoma iš filmo „Aš tuoj grįšiu“ (2013), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Catherine Deneuve. Naujame režisierės filme ji vaidina teisėją. Deneuve herojė stengiasi padėti nusikaltusiam paaugliui. Pasak Frémaux, jis norėjo, kad festivalis prasidėtų filmu, kuris kartu yra ir drąsus, ir jaudinantis.

Kadras iš Kanų kino festivalio atidarymo filmo „Saugok galvą“
Kadras iš Kanų kino festivalio atidarymo filmo „Saugok galvą“
Kadras iš filmo „Šaltu krauju“ (1967)
Kadras iš filmo „Šaltu krauju“ (1967)
„Above and Beyond“ plakatas
„Above and Beyond“ plakatas
Kadras iš televizijos serialo „Paslaptinga aistra“
Kadras iš televizijos serialo „Paslaptinga aistra“
Jonas Ūbis

Šlykštūs žodžiai iš televizijų širdies

Krėsle prie televizoriaus

Iš banko vis gaunu pasiūlymus „senjorui“, nors nepretenduoju juo būti ir pajuntu pasidygėjimą kiekvienąkart, kai išgirstu šį veidmainišką žodį, kuris itin dažnai skamba vaistų reklamose. Televizijų anonsuose nuolat girdėti žodis „grandas“, tarsi gyventume maurų krašte. Vienas tinklalapis populiaraus lietuvių dizainerio klientes kažkodėl vadina „stiliaus ikonomis“, net jei dizainerio supratimas apie stilių akivaizdžiai prasilenkia su puošiamos ir didelius pinigus jam sumokėjusios ponios esme.
 
Medijos kasdien mums bruka totalų žodinį kičą, kuris prasibrovė net į konservatyvią ir, atvirai sakant, nelabai paslankią lietuvių kalbą. Vis stebiuosi, kaip neatsiranda lietuviškas „celebrity“ atitikmuo, juk akivaizdu, kad norėdamas tapti žvaigžde, garsenybe ar įžymybe vis dėlto turi ką nors nuveikti, o koks nors „celebritas“ ar „celebritė“ (primena tautišką „cepeliną“) tik parazituoja socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje. Tiesa, kartais šie piliečiai pluša prie „sienelių“, nes po kiekvienos lietuviško filmo premjeros ar kokio nors kino festivalio mano elektroninį paštą užkemša prie sienelių prigludusių „žmonių“ nuotraukos. Žiūriu į jas, į televizoriaus ekraną, kur net nacionalinės televizijos laidas veda visiškai susikompromitavęs politikas juokdarys, atsiverčiu populiarų dienraštį, kuris išsijuosęs garbina sportininkus, įsijungiu Seimo televizijos kanalą ir pagaliau pradedu suprasti, kad tai ir yra tikroji Lietuva. Jei jos gyventojų daugumą tenkina tokie politikai ir tokia žiniasklaida, vadinasi, jie atspindi žiūrovų ir rinkėjų norus, lūkesčius bei kultūros ar valstybės įsivaizdavimą.
 

„Vasara Provanse“
„Vasara Provanse“
„Elektriniame rūke“
„Elektriniame rūke“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paryžiaus „Grand Palais“ atidaryta paroda „Lumière! Le cinéma inventé“, skirta 120-osios pirmosios brolių Louis ir Auguste’o Lumière’ų filmų programos rodymo metinėms. Pirmasis seansas įvyko 1895 m. gruodžio 28 d. Parodoje galima pamatyti ne tik filmus, bet ir daug medžiagos apie kinematografo pradžią. Paroda veiks iki birželio 14 d.

 
Parodoje rodomi 1,5 tūkstančio Lumière’ų filmų, kuriuos atnaujino prancūzų kiną propaguojantis ir jo paveldo išsaugojimu besirūpinantis Lumière’ų institutas. Taip pat galima pamatyti pirmuosius kino aparatus, tarp jų – Edisono kinetoskopą.
 

Brolių Lumière’ų istorija – tai ir jų sekėjų bei padėjėjų istorija. Parodoje pristatomas jaunas farmacininkas Gabrielis Veyre’as, kuris keliavo kartu su broliais Lumière’ais ir sukūrė pirmąjį filmą Meksikoje, pirmuosius filmus Polinezijoje ir Japonijoje filmavęs François-Constant’as Girelis, pirmasis filmą Odesoje parodęs Marius Chapuis. Parodoje taip pat skirta vietos prancūzų kino pramonės pradininkams Georges’ui Mélièsui ir Léonui Gaumont’ui.

Kadras iš Larso von Triero filmo „Idiotai“
Kadras iš Larso von Triero filmo „Idiotai“
Rooney Mara filme „Mergina su drakono tatuiruote“
Rooney Mara filme „Mergina su drakono tatuiruote“
Brolių Lumiere’ų operatoriaus Gabrielio Veyre’o autoportretas (Kasablanka, 1908), eksponuojamas parodoje „Grand Palais“
Brolių Lumiere’ų operatoriaus Gabrielio Veyre’o autoportretas (Kasablanka, 1908), eksponuojamas parodoje „Grand Palais“
Isabella Rossellini
Isabella Rossellini
Režisierius ir prodiuseris Brettas Ratneris
Režisierius ir prodiuseris Brettas Ratneris
Kristina Stančienė

Kuriant legendą

Du pasakojimai apie Arvydą Šaltenį

 

Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014.
Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.
 

Juokinga ar net absurdiška, tačiau nuoširdžiai džiaugdamasi praėjusių metų gruodį „Titanike“ surengta Arvydo Šaltenio tapybos paroda taip ir nesugebėjau jos dorai apžiūrėti. Šiaip jau „apžiūros“ procesas dažniau besilankančiam parodose daugmaž įprastas: stebi, skaitai, lygini, kalbiesi. Dažniausiai mintyse, su savimi... Čia viskas klostėsi kitaip. Žiūrėjimas į Šaltenio paveikslus virto kažkokiu keistu, ekspresyviu ir neprognozuojamu procesu. Kaskart atėjus į parodą, tuoj įklimpdavai į aistringą pašnekesį su kokiu nors sutiktu pažįstamu. Ir judėjimas šios parodos erdvėje buvo kitoks. Žingsniais braižai kreives, diagonales, zigzagus, tik jokiu būdu ne įprastus ratus ar pusračius, kaip paprastai suki tapybos parodoje nuo vieno paveikslo prie kito... Tiesa, buvo ir dar vienas įstabus apsilankymas Šaltenio parodoje – tapytojas maloniai sutiko papasakoti apie savo kūrybą Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusiųjų skyriaus mokiniams (ši mokykla jam labai brangi, joje Šaltenis ne vieną dešimtmetį dirbo ir kūrė). Bet ir vėl buvo sunku sutelkti dėmesį vien į tapybą. Net nežinau, į ką daugiau žiūrėjome – ar į paveikslus ir eiles, išrašytas ant sienų, ar į patį autorių – amžinos jaunystės eliksyro saugotoją, šamaną, kuris taip paprastai, jaukiai ir giliamintiškai kalba apie gyvenimą. Galiausiai po visų parodos įspūdžių ir susitikimo „apeigų“ ramiai išstudijavau Šaltenio tapybai skirtą albumą, ir taip susidėjau savuosius taškus ant „i“. Ši knyga, beje, gimė laiku, nepavėlavusi, kaip neretai pas mus nutinka, o puikavosi jau parodos atidaryme, todėl veikia ir kaip ekspozicijos tęsinys, komentaras.

Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014 m., viršelis.
Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014 m., viršelis.
Arvydas Šaltenis, „Diena mieste“. 1987 m. A. Narušytės nuotr.
Arvydas Šaltenis, „Diena mieste“. 1987 m. A. Narušytės nuotr.
Arvydas Šaltenis, „Daikteliai iš Sprakšių“. 1996 m. A. Narušytės nuotr.
Arvydas Šaltenis, „Daikteliai iš Sprakšių“. 1996 m. A. Narušytės nuotr.
Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m., viršelis.
Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m., viršelis.
Iš knygos Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m.
Iš knygos Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m.
Iš knygos Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m.
Iš knygos Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m.
Agnė Narušytė

Kaip kriminalistui piršto atspaudas

Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai, sudarytoja Aleksandra Aleksandravičiūtė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014.

Vasarį pristatytas mokslinių straipsnių rinkinys „Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai“ – pirmoji gausiai iliustruota knyga Lietuvoje, skirta Naujųjų amžių europinės kilmės profesionaliai ornamentikai. Knyga reikšminga įvairių sričių tyrėjams ir ekspertams, nustatantiems paveldo objektų sukūrimo datą ir autorystę, tačiau ornamentas, kaip kultūros simptomas, kelia intriguojančių klausimų, kurie, tikimės, sudomins ir mūsų skaitytojus. Tad kalbamės su leidinio sudarytoja profesore Aleksandra Aleksandravičiūte.

Lucas van Leyden, ornamentinis raižinys. 1527 m.
Lucas van Leyden, ornamentinis raižinys. 1527 m.
Jan Lutma, ornamentinis raižinys. 1641 m.
Jan Lutma, ornamentinis raižinys. 1641 m.
Franz Xavier Habermann, ornamentinis raižinys. Apie 1750 m.
Franz Xavier Habermann, ornamentinis raižinys. Apie 1750 m.
Renesansinės sienų tapybos ornamentas Vilniuje, Rūdninkų g. 13. XVI a. V. Balčyčio nuotr.
Renesansinės sienų tapybos ornamentas Vilniuje, Rūdninkų g. 13. XVI a. V. Balčyčio nuotr.
Ornamentinis reljefas, Gražiškių bažnyčios sakykla. XVIII a. II ketvirtis. K. Driskiaus nuotr.
Ornamentinis reljefas, Gražiškių bažnyčios sakykla. XVIII a. II ketvirtis. K. Driskiaus nuotr.
Paveikslo „Šv. Laurynas“ aptaisas, Rudiškių bažnyčia. XVIII a. II pusė. V. Balčyčio nuotr.
Paveikslo „Šv. Laurynas“ aptaisas, Rudiškių bažnyčia. XVIII a. II pusė. V. Balčyčio nuotr.
Johann Friederick Shömnick, relikvijoriaus viršūnės fragmentas, Trakų bažnyčia. 1724 m. K. Stoškaus nuotr.
Johann Friederick Shömnick, relikvijoriaus viršūnės fragmentas, Trakų bažnyčia. 1724 m. K. Stoškaus nuotr.
Pranciškaus Radvilavičiaus antkapinio kryžiaus kryžma, Eržvilko (Jurbarko raj.) šventorius. Po 1869 m. J. Pačkauskienės nuotr.
Pranciškaus Radvilavičiaus antkapinio kryžiaus kryžma, Eržvilko (Jurbarko raj.) šventorius. Po 1869 m. J. Pačkauskienės nuotr.
Jonas Ūbis

Mažosios istorijos

Krėsle prie televizoriaus

Politinės žmogžudystės retai atskleidžiamos iki galo, todėl apauga legendomis, knygomis ir filmais. Manau, kad būtų sunku suskaičiuoti viską, kas sukurta apie JAV prezidento Johno Kennedy nužudymą Dalase 1963 m. lapkričio 22 dieną. Kasmet pasipildo ne tik hipotezių, bet ir knygų ar filmų sąrašai. Debiutinis Peterio Landesmano filmas „Parklando ligoninė“ (LRT kultūra, 15 d. 21.30) pasirodė 2013-aisiais, kai buvo minimos 50-osios nužudymo metinės. Režisierius pasirinko netikėtą aspektą: veiksmas nukelia į Parklando ligoninę, kur buvo atvežtas mirtinai sužeistas prezidentas, o po kelių dienų – ir pagrindinis įtariamasis Lee Harvey Oswaldas. Vėliau abiejų – prezidento ir įtariamojo – laidotuves Landesmanas rodys paraleliai, supriešindamas šalį ištikusį milžinišką skausmą ir panieką Oswaldui, kurio net karsto niekas nenorėjo nešti.
 
Landesmanas – žurnalistas, rašęs tiriamuosius straipsnius garsiems amerikiečių leidiniams, jis dirbo televizijoje ir siuntė reportažus iš Ruandos, Kosovo ir Afganistano, yra organizuoto nusikalstamumo JAV specialistas. Todėl labiausiai pavykusios „Parklando ligoninės“ scenos tos, kurios dvelkia nervingu reportažu. Tačiau didžiąją filmo dalį ekrane – banalybės apie Kennedy, specialiąsias tarnybas, gydytojus ir prezidento gerbėjus, kuriems jo mirtis – asmeninė tragedija. Iš pastarųjų išsiskiria smulkus verslininkas Abrahamas Zapruderis. Tai žmogus, kurio mėgėjiška kamera nufilmuotas nužudymo akimirkas, ko gero, matė visi. Suvaidintas Paulo Giamatti, jis ir tampa vienu įsimintiniausių filmo personažų. Įsimena ir Oswaldo brolis Robertas (James Badge Dale), ant kurio pečių gula visa šeimos drama, įskaitant išgarsėti sumaniusią paiką motiną. Antraplaniai didžiosios istorijos veikėjai – dėkinga tema, tik Landesmanas, kuris, regis, taip ir neapsisprendė, apie ką jo filmas, jiems skiria mažai dėmesio. Todėl „Parklando ligoninė“ palieka chaotiško reginio įspūdį.

„Parklando ligoninė“
„Parklando ligoninė“
„Gyvenimas prieš srovę“
„Gyvenimas prieš srovę“
„Išsigelbėjimo bulvaras“
„Išsigelbėjimo bulvaras“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Balandžio 2 d. Portemirė portugalų režisierius Manoelis de Oliveira. Seniausiu pasaulyje kino režisieriumi vadintam kūrėjui buvo 106-eri, jis vis dar dirbo ir rengėsi naujiems filmams. Praėjusių metų gegužės 11 d., per savo gimtadienį, atsiimdamas prancūzų Garbės legiono ordiną, režisierius kalbėjo, kad kitas jo filmas bus apie moteris, dirbančias Portugalijos vyninėse, jis užsiminė ir apie kitus projektus.
 
Manoelis de Oliveira gimė 1908 m. Porte, iš pradžių buvo aktorius, vėliau pradėjo pats kurti filmus, kurie paliko iškilų pėdsaką ne tik portugalų, bet ir pasaulio kine. 2008 m. Kanuose jam buvo įteikta Garbės palmės šakelė už kūrybos indėlį.
 
Per 80 darbo kine metų de Oliveira sukūrė per 50 vaidybinių ir dokumentinių filmų, už kuriuos pelnė daug tarptautinių apdovanojimų. Prie garsiausių jo filmų priskiriami „Kelionė į pasaulio pradžią“ („Viagem ao Principio do Mundo“), „Gebo ir šešėlis“ („O Gebo e a Sombra“), „Išnykimo meilė“ („Amor de Perdicao“).
 

XX a. pabaigoje de Oliveira dirbo su didžiausiomis pasaulinio kino žvaigždėmis Catherine Deneuve, Johnu Malkovichiumi, Marcello Mastroianni, Jeanne Moreau, Claudia Cardinale ir Micheliu Piccoli.

Režisierius Manoel de Oliveira
Režisierius Manoel de Oliveira
Režisierė Barbara Sass-Zdort
Režisierė Barbara Sass-Zdort
Kristen Stewart filme „Zils Marijos debesys“
Kristen Stewart filme „Zils Marijos debesys“
Kadras iš filmo „Sunku būti dievu“
Kadras iš filmo „Sunku būti dievu“
Kadras iš filmo „Svetimkūnis“
Kadras iš filmo „Svetimkūnis“
  < PUSLAPIS IŠ 140  >>> Archyvas