Pagal užsienio žiniasklaidą
Antradienį Kanų kino festivalis paskelbė visą pagrindinės konkursinės programos komisijos narių, kurie rinks „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtoją, sudėtį. Tarp jų – britų aktorė Siena Miller, prancūzų aktorė, režisierė Sophie Marceau, ispanų aktorė Rossy de Palma ir Malio dainininkė Rokia Traoré. Taip pat prie komisijos pirmininkų režisierių brolių Ethano ir Joelio Coenų dar prisidės kanadiečių režisierius, aktorius, scenaristas Xavier Dolanas, meksikiečių režisierius Guillermo del Toro ir amerikiečių aktorius Jake’as Gyllenhaalas. Kanų kino festivalis vyks gegužės 13–24 dienomis.
Antradienį paskelbta septyniolika filmų, atrinktų į Kanų kino festivalio paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“ („LaQuinzaine des réalisateurs“). Šiais metais Europai atstovaus net dešimt kino kūrėjų iš Prancūzijos, Belgijos, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Portugalijos, tarp jų bus ir Šarūno Barto filmas „Peace to Us in Our Dreams“. Atidarymui pasirinktas prancūzų režisieriaus Phillippe’o Garrelio „Moterų šešėlis“ („L’Ombre des femmes“), pasakojantis trijų žmonių sudėtingą meilės istoriją. Simboliška, kad to paties režisieriaus filmas „Mergelės lova“ („Le lit de la vierge“ ) 1969 m. dalyvavo pirmą kartą rengtoje programoje „Dvi režisierių savaitės“.
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“
Slavojus Žižekas apie ateitį
Pagal užsienio žiniasklaidą
Krėsle prie televizoriaus
Pagal užsienio žiniasklaidą
Paryžiaus „Grand Palais“ atidaryta paroda „Lumière! Le cinéma inventé“, skirta 120-osios pirmosios brolių Louis ir Auguste’o Lumière’ų filmų programos rodymo metinėms. Pirmasis seansas įvyko 1895 m. gruodžio 28 d. Parodoje galima pamatyti ne tik filmus, bet ir daug medžiagos apie kinematografo pradžią. Paroda veiks iki birželio 14 d.
Brolių Lumière’ų istorija – tai ir jų sekėjų bei padėjėjų istorija. Parodoje pristatomas jaunas farmacininkas Gabrielis Veyre’as, kuris keliavo kartu su broliais Lumière’ais ir sukūrė pirmąjį filmą Meksikoje, pirmuosius filmus Polinezijoje ir Japonijoje filmavęs François-Constant’as Girelis, pirmasis filmą Odesoje parodęs Marius Chapuis. Parodoje taip pat skirta vietos prancūzų kino pramonės pradininkams Georges’ui Mélièsui ir Léonui Gaumont’ui.
Du pasakojimai apie Arvydą Šaltenį
Juokinga ar net absurdiška, tačiau nuoširdžiai džiaugdamasi praėjusių metų gruodį „Titanike“ surengta Arvydo Šaltenio tapybos paroda taip ir nesugebėjau jos dorai apžiūrėti. Šiaip jau „apžiūros“ procesas dažniau besilankančiam parodose daugmaž įprastas: stebi, skaitai, lygini, kalbiesi. Dažniausiai mintyse, su savimi... Čia viskas klostėsi kitaip. Žiūrėjimas į Šaltenio paveikslus virto kažkokiu keistu, ekspresyviu ir neprognozuojamu procesu. Kaskart atėjus į parodą, tuoj įklimpdavai į aistringą pašnekesį su kokiu nors sutiktu pažįstamu. Ir judėjimas šios parodos erdvėje buvo kitoks. Žingsniais braižai kreives, diagonales, zigzagus, tik jokiu būdu ne įprastus ratus ar pusračius, kaip paprastai suki tapybos parodoje nuo vieno paveikslo prie kito... Tiesa, buvo ir dar vienas įstabus apsilankymas Šaltenio parodoje – tapytojas maloniai sutiko papasakoti apie savo kūrybą Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusiųjų skyriaus mokiniams (ši mokykla jam labai brangi, joje Šaltenis ne vieną dešimtmetį dirbo ir kūrė). Bet ir vėl buvo sunku sutelkti dėmesį vien į tapybą. Net nežinau, į ką daugiau žiūrėjome – ar į paveikslus ir eiles, išrašytas ant sienų, ar į patį autorių – amžinos jaunystės eliksyro saugotoją, šamaną, kuris taip paprastai, jaukiai ir giliamintiškai kalba apie gyvenimą. Galiausiai po visų parodos įspūdžių ir susitikimo „apeigų“ ramiai išstudijavau Šaltenio tapybai skirtą albumą, ir taip susidėjau savuosius taškus ant „i“. Ši knyga, beje, gimė laiku, nepavėlavusi, kaip neretai pas mus nutinka, o puikavosi jau parodos atidaryme, todėl veikia ir kaip ekspozicijos tęsinys, komentaras.




Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai, sudarytoja Aleksandra Aleksandravičiūtė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014.
Vasarį pristatytas mokslinių straipsnių rinkinys „Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai“ – pirmoji gausiai iliustruota knyga Lietuvoje, skirta Naujųjų amžių europinės kilmės profesionaliai ornamentikai. Knyga reikšminga įvairių sričių tyrėjams ir ekspertams, nustatantiems paveldo objektų sukūrimo datą ir autorystę, tačiau ornamentas, kaip kultūros simptomas, kelia intriguojančių klausimų, kurie, tikimės, sudomins ir mūsų skaitytojus. Tad kalbamės su leidinio sudarytoja profesore Aleksandra Aleksandravičiūte.





Krėsle prie televizoriaus
Pagal užsienio žiniasklaidą
XX a. pabaigoje de Oliveira dirbo su didžiausiomis pasaulinio kino žvaigždėmis Catherine Deneuve, Johnu Malkovichiumi, Marcello Mastroianni, Jeanne Moreau, Claudia Cardinale ir Micheliu Piccoli.