Prisipažįstu: nuoširdžiai nesuprantu, kodėl visus – Europos ir Amerikos kino akademijų narius bei intelektualais save vadinančius lietuvius – sužavėjo Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“(LRT kultūra, 8 d. 21.30). Pasakodamas apie viskuo nusivylusį šešiasdešimt kelerių rašytoją, kritiką ir snobą Džepą, kuris dieną naktį stebi amžinojoje Romoje vykstantį karnavalą ir kartu su jo dalyviais – aristokratais, nuvorišais, nusikaltėliais, menininkais, žiniasklaidos guru ir t.t. – keliauja iš vernisažo į viešnamį, iš ten į šiuolaikinio meno „įvykį“ arba prabangų vakarėlį, Sorrentino vis barsto užuominas į Federico Fellini šedevrus. Tačiau tarp Fellini ir Sorrentino yra ne tik keli kino dešimtmečiai, bet šviesmečių atstumo požiūris į tuštybių tuštybę. Sorrentino ja grožisi taip pat kaip grožisi Roma ar Džepo butu, iš kurio atsiveria puikus vaizdas į amžinąjį miestą, režisieriui primenantis Babiloną.
Kovo 11 d. Anapilin išėjo žymi architektūros istorikė, architektūros mokslų daktarė,habilituota humanitarinių mokslų daktarė Algė Regina Jankevičienė. Velionės mokslinės kūrybos palikimą sudaro daugiau kaip 280 mokslo studijų apie Lietuvos gotiką, neogotiką, etninę architektūrą. Už nuopelnus mokslui 1980 m. Algei Jankevičienei buvo suteiktas nusipelniusios architektės vardas, 2001–2002 m. paskirta Valstybės mokslo stipendija, o 2003 m. vasario 16 d. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.
Algės Jankevičienės gyvenimas apėmė tris skirtingus ir sudėtingus Lietuvos istorijos laikotarpius. Ji gimė 1930 m. nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostinėje Kaune, gražioje inteligentiškoje šeimoje. Tėvas Stasys Grinevičius buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, mama Regina Fridman-Grinevičienė – odontologė, mokslus baigusi Sankt Peterburge, kur iki revoliucijos gyveno jos tėvai. Algės vaikystė prabėgo Kaune, Aleksote, ramioje, kultūringoje aplinkoje. Karo metai atnešė suirutę, nepriteklius. Grinevičiai persikėlė į būstą senamiestyje – kuklų, tačiau apsuptą paslaptingos sakralinės senųjų amžių architektūros. Veikiausiai šis pokytis ir nulėmė tolesnį gyvenimo kelią, o pokaris ir sovietinė okupacija žymėjo jo pradžią. Algė Grinevičiūtė mokėsi „Aušros“ mergaičių valstybinėje gimnazijoje (dabar Kauno Maironio universitetinė gimnazija). Jau nuo šeštos klasės žinojo, kad studijuos architektūrą. 1949 m. įstojo į Kauno universiteto Architektūros fakultetą. Studentiškas mokslinis darbas, paruoštas kartu su bendrakursiu, vėliau tapusiu žymiu restauratoriumi Antanu Pilypaičiu, buvo skirtas Kauno senamiesčio architektūrai. 1955 m. su pagyrimu ji baigė institutą, o nuo 1956 m. pradėjo dirbti ką tik sukurtame Architektūros ir statybos institute.
Paskelbta oficiali 68-ojo Kanų kino festivalio, kuris vyks gegužės 13–24 d., afiša. Šiemet joje pavaizduota besišypsanti Ingrid Bergman (1915–1982). „Kasablankos“ žvaigždė, Roberto Rossellini mūza buvo viena didžiųjų Holivudo legendų, sujungusių Europos ir Holivudo kiną. Amerikos kino instituto 100 didžiausių kino žvaigždžių reitinge Bergman užima 4 vietą. Jos vaidmenys įvertinti „Oskaro“, „Auksinio gaublio“, „Emmy“, „Tony“ premijomis. 1973 m. aktorė vadovavo Kanų žiuri, tada „Auksine palmės šakele“ buvo apdovanotas Jeano Eustache’o filmas „Mamytė ir kekšė“. Kitas šių metų Kanų pagarbos ženklas Bergman – „Kanų klasikos“ programoje rodomas Stigo Bjorkmano dokumentinis filmas „Ingrid Bergman savo žodžiais“ („Ingrid Bergman, In Her Own Words“).
Kitas menininkas, kurį šiemet pagerbs Kanai – kinų režisierius Jia Zhangke. Šiemet jam bus įteiktas prancūzų kino režisierių asociacijos SRF (Société des Réalisateurs de Films) apdovanojimas „Auksinė karieta“ („Le Carrosse d’Or“), teikiamas nuo 2002-ųjų už „novatorišką filmų kokybę“. Laiške, kurį asociacija parašė režisieriui, teigiama: „Jūsų filmai yra vizualūs eilėraščiai. Kiekvienas preciziškas jų kadras rodo minties eigą.“ 2013 m. Kanų konkurse rodytas Jia Zhangke filmas „Nuodėmės prisilietimas“ pelnė prizą už geriausią scenarijų. Iškilmingame vakare bus parodytas Jia Zhangke filmas „Platforma“, taip pat bus surengta režisieriaus meistriškumo pamoka.
Režisierius Abderrahmane’as Sissako, kurio filmą „Timbuktu“ rodo „Kino pavasaris“, šiemet Kanuose vadovaus Cinéfondation ir trumpo metražo filmų žiuri. Didžiojo konkurso žiuri šiemet vadovaus broliai Ethanas ir Joelis Coenai.
Gerai suprantu Beno Whatley’io filmo „Turistai“ (LRT Kultūra, balandžio 2 d. 21 val.) personažus – nevykėlius Tiną ir Krisą: mane taip pat erzina triukšmingi sektantai, ant autobuso grindų besivoliojantys popieriai, atsitiktinių pažįstamų pasipūtimas. Tina ir Krisas išsirengė į sentimentalią kelionę po rudeninę Angliją, tačiau džiaugtis gyvenimu ir vienas kitu kiekviename žingsnyje jiems trukdo siaubingi, nemandagūs, pasipūtę chamai (visai kaip „Kino pavasario“ žiniasklaidos eilėse įsikūrę spragėsių ir mobiliųjų telefonų gerbėjai). Todėl filmo veikėjai jaučia pareigą išvalyti pasaulį nuo žmogiškosios bjaurasties.
Sanitarinis Tinos ir Kriso reidas po Anglijos Šiaurę visai galėtų vykti ir pas mus, juolab kad ne tik absurdiškų provincijos muziejų, bet ir tragikomiško liaudies žmonių demonizmo pas mus – nors karučiu vežk. Jo pasitaiko ir Seime. Todėl verta įsiklausyti į Tinos argumentus, kai ji gina mylimą vyriškį – serijinį žudiką: „Mažindamas žmonių skaičių, tu rūpiniesi ekologiją.“
Kovo 13 d. mirė Izraelio sinematekų Haifoje, Tel Avive ir Jeruzalėje, Izraelio kino archyvo ir Jeruzalės kino festivalio steigėja Lia van Leer. Jai buvo 90 metų.
Lia Greenberg gimė 1924 m. Belcuose, kurie tada priklausė Rumunijai, dabar Moldovai. 1940 m. ji išvyko į Palestiną aplankyti anksčiau ten įsikūrusios sesers ir daugiau nebepamatė savo tėvų, nes šie 1941 m. atsidūrė vokiečių okupacijoje ir žuvo. 1943 m. ji įstojo į Jeruzalės universitetą, 1952-aisiais ištekėjo už Wimo Van Leero – olandų inžinieriaus, piloto, dramaturgo ir kino prodiuserio. Jie apsigyveno Haifoje ir 1955 m. įkūrė pirmąjį šalyje kino klubą. Iš pradžių jis veikė poros, kuri turėjo 16 mm kino projektorių ir kiekvieną penktadienį kvietė draugus kartu žiūrėti filmus, namuose. Netrukus klubas tapo Haifos sinemateka. 1960 m. įkurto Izraelio kino archyvo pagrindu tapo privati Van Leerų filmų kolekcija. 1973 m. brazilų verslininkas George’as Ostrovsky paaukojo pinigų sinematekos pastato statybai, buvo kreiptasi į draugus Holivude ir visame pasaulyje, kad padėtų rinkti lėšas. Taip 1981 m. atidaryta Jeruzalės filmoteka, jos pirmoji direktorė buvo Lia van Leer. Už savo nuopelnus ji pelnė daugybę apdovanojimų šalyje ir užsienyje, 2011 m. Lia van Leer buvo apdovanota „Berlinalės kamera“.
Vakar prasidėjo „Kino pavasaris“, vadinasi, televizoriui neliks laiko. Tikiuosi, kad ne tik Vilniuje, bet ir visur, kur galima pasižiūrėti gerų filmų nostalgiją žadinančiame dideliame ekrane. Bent jau aš esu nuo jo priklausomas lyg alkoholikas nuo stiprių gėrimų. Ypač nuo televizoriaus norisi pabėgti po ilgai trukusios rinkimų agitacijos bei pergalingų praėjusio sekmadienio reportažų per beveik visus lietuviškus kanalus. Žinoma, rinkimai nieko nepakeis, tai akivaizdu, kai pasižiūri į kauniečių pasirinkimą. Šiems ir toliau imponuoja chamai – nesvarbu, ar tas chamas ubagas, ar turtuolis. Bijau, kad likusiems tautiečiams taip pat patinka chamai (Gargždų gyventojams tai jau tikrai), tik jie žino, kad geriau apsimesti liberalais (vaizdelis gražesnis), todėl renkasi tiesiog demagogus, žadančius, kad viskas bus gerai (ypač jei esi savanaudis ir tuo didžiuojiesi). Beje, savaip tai puikus šūkis: būk egoistas ir viskas bus gerai. Naujasis Vilniaus meras visą sekmadienio (ir ne tik) vakarą kaip užsuktas kartojo, kad vilniečiai nori patys spręsti savo problemas. Išgirdęs šį teiginį bene dešimtą kartą, prisiminiau kitą politiką, kuris kartojo, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Ko jau ko, bet virėjų mūsų televizijose kasdien pasirodo tikrai daug, beje, kaip ir politikų.
Praėjusį šeštadienį, kovo 14 d., Bažnytinio paveldo muziejuje buvo pristatytas natų smuikui solo leidinys „Iš arti“ – jame publikuotus lietuvių kompozitorių kūrinius griežė smuikininkė Rusnė Mataitytė. Pasirodžiusios praėjusių metų pabaigoje ir tęsdamos vieną iš natų leidinių serijų, šios natos paskatino pažvelgti į natų leidybą Lietuvoje (tiksliau, Vilniuje) ir aptarti, kokie gi natų leidiniai radosi pastaruoju metu. Žinoma, nepretenduojame į išsamią ir analitinę apžvalgą – tiesiog tai naujienos, galbūt padėsiančios platesniam atlikėjų ratui sužinoti apie pasirodžiusias lietuviškas natas.
2014 m. mokslo žurnalo „Knygotyra“ numeryje buvo išspausdintas išsamus Dariaus Kučinsko straipsnis, aptariantis natų leidybą Lietuvoje – leidėjus, poreikius ir situaciją. Iš jo matyti, kad natų leidybos imasi visai nedaug leidėjų, ir ši sritis tebėra ryškiai marginalinė. Prisimenamas Kaune gyvenęs ir dirbęs Jonas Petronis, kuris leido vien natas, – po jo tokių specializuotų leidyklų ir neatsirado. Kita vertus, akivaizdu, kad tam tikras poreikis yra, nors ir labai nedidelis. Pabrėždamas, kad natų leidybą inspiruoja „kultūrinis visuomenės išsivystymo lygis ir konkrečiai – muzikinės bendruomenės socialinio bendravimo poreikis“, D. Kučinskas straipsnyje išskiria kelias Lietuvos muzikos bendruomenės grupes. Pirmąją, gausiausią, sudaro su švietimo ir ugdymo sistema susiję asmenys, o antrąją – atlikėjai, iš kurių dauguma yra meno saviveiklos dalyviai, taip pat profesionalūs muzikai (ir įvairūs jų ansamblių dariniai). Būtent šiai grupei, į kurią įeina akademinės muzikos atstovai, labiausiai ir reikia muzikos natų leidinių – muzikos kompozicijų publikavimo.
Kai Clinto Eastwoodo filmas „Amerikos snaiperis“ muša lankomumo rekordus pasaulyje, yra pripažintas pačiu pelningiausiu JAV 2014 m. filmu, panašūs projektai itin pageidautini. Tarp jų ir būsimas Kathryn Bigelow filmas „Triple Frotier“ , kurio veiksmas nukels į Afganistaną. Jo herojus bus amerikiečių kareivis Bowe Berghdalas, pagrobtas talibų ir 5 metus laikytas nelaisvėje, bet grįžęs į JAV apkaltintas dezertyravimu. Filmo sumanymą Bigelow paskelbė jau pernai, tačiau tik „Amerikiečių snaiperio“ sėkmė įtikino prodiuserius, kad istorijos apie karą Irake ir Afganistane vis dar turi komercinį potencialą.
Gripas, bjaurus oras, triukšmingi kaimynai, demagogai politikai, žadantys, kad viskas bus gerai, lietuviškos žvaigždės ir „Eurovizija“ – visa tai, ypač kovą, kai pilka ir bjauru, varo į neviltį. Suprantu, kad šis sąrašas keičiasi priklausomai nuo jėgų pasipriešinti kraujinei televizijų dešrai, bet šįkart galiu pasiūlyti gana universalų priešnuodį, kuris vadinasi „Gloria“(LRT kultūra, 19 d. 21.10). Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmo herojei 58-eri, ji išsiskyrusi su vyru, suaugę vaikai jau paliko namus. Glorija (Paulina García) nenori likusio gyvenimo praleisti viena, bet nenori ir būti tik močiute. Ši energinga, protinga moteris nori džiaugtis gyvenimu, ji šoka, užsiima joga, dainuoja. Tačiau jos netenkintų drungnas meilės romano pakaitalas – Glorijai reikia aistros, todėl vakarais ji lanko klubus, kuriuose šoka susirinkę panašaus amžiaus vienišiai. Vieną naktį ji sutinka atsargos karininką Rodolfą (Sergio Hernández). Atrodo, kad tai paskutinis šansas patirti meilę...
Jei nusiteikėte melodramai apie tragikomišką stiprią moterį, didvyriškai kovojančią su senatvės baime, apsirikote, nes „Glorija“ – filmas apie moters siekį būti nepriklausoma, laisva, savimi. Glorijos elgesys netelpa į schemas, į kurias ir mus dažnai žūtbūt nori įkišti draugai, giminaičiai, žiniasklaida ar visokie „gyvenimo būdo“ ekspertai. Glorija moka pasipriešinti. Todėl ji nuolat peržengia tariamas ribas, net išduota ar pažeminta sugeba atsikelti. Ji su niekuo nesutiks būti tik todėl, kad bijo likti viena. Užtat Glorija – iš tų žmonių, kurie niekad nebūna vieni.
Gillian Flynn romanas „Dingusi“ jau pasirodė lietuviškai, o Davido Fincherio ekranizacija paskatino kino kūrėjus atkreipti dėmesį ir į kitus šios autorės kūrinius. Prancūzas Gilles’is Paquet-Brenneras perkėlė į ekraną Flynn romaną „Tamsios vietos“ („Dark Places“). Siaubingą dramą – motinos ir seserų nužudymą išgyvenusios Libės vaidmenį naujame filme sukūrė Charlize Theron. Po trisdešimties metų moteris nusprendžia vėl viską prisiminti ir pagaliau nuspręsti, ar žudikas yra jos brolis.
Išdalyti Lenkų kino akademijos „Auksiniai ereliai“
Prieš savaitę – pirmadienio vakarą – įvyko iškilminga Lenkų kino akademijos apdovanojimų, „Auksinių ereliu“ teikimo ceremonija. Laureatus rinko beveik 600 šios akademijos narių, o apdovanojimus 19 kategorijų teikė tik moterys – penkių Lenkijos kino kūrėjų kartų atstovės. Geriausio filmo statulėlės savininkas šiemet buvo numanomas – tai rudenį Gdynėje „Auksiniais liūtais“ jau apdovanotas ir didžiulio lenkų žiūrovų susidomėjimo sulaukęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“), pasakojantis apie chirurgą Zbigniewą Religą, kuris atliko pirmąją širdies persodinimo operaciją Lenkijoje. „Dievai“ šiemet gavo net septynis „Auksinius erelius“, taip pat už geriausią režisūrą, operatoriaus darbą Piotrui Sobocińskiui jaun., scenarijų Krzysztofui Rakui, pagrindinį ir antro plano vyrų vaidmenis Tomaszui Kotui ir Piotrui Glowackiui bei žiūrovų simpatijų prizą.
