Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„7md“ inf.

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 3 d. Tbilisyje mirė gruzinų kino režisierius, aktorius, scenaristas Rezo Čcheidzė. Jam buvo 88-eri. 1943–1946 m. Čcheidzė mokėsi Rustavelio teatro institute Tbilisyje, 1953 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti kino studijoje „Gruzija-film“ ir debiutavo dokumentiniu filmu „Borisas Paičadzė“. Vėliau Čcheidzė kelis dešimtmečius vadovavo kino studijai. Jis sukūrė daug populiarių filmų, tarp jų „Mūsų kiemą“ (1956), „Sodinukus“ (1972), pats garsiausias jo filmas – ne vieną apdovanojimą pelnęs „Kareivio tėvas“ (1964).

89-erių lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda rengiasi grįžti į Lodzę, kur 1949–1953 m. mokėsi kino mokykloje ir sukūrė ne vieną filmą, tarp jų ir „Pažadėtąją žemę“. Rudenį Lodzėje Wajda žada pradėti filmą apie dailininką Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Šio garsaus tapytojo, meno teoretiko, tarpukario avangardo lyderio asmenybė buvo ir sudėtinga, ir tragiška. Pasak režisieriaus, Strzemińskis – vienas labiausiai socrealizmo metais nuskriaustų menininkų. Pokario metais dailininkas dėstė Lodzės kino mokykloje. Wajda jo jau nebesutiko, bet turėjo galimybę stebėti, kaip menininko buvo atsikratoma. Strzemińskis – vienas didžiausių, bet menkai užsienyje žinomų lenkų XX a. kūrėjų. 3-iajame dešimtmetyje jis buvo vienas avangardo grupių „Blok“ ir „Praesens“ steigėjų. Kartu su žmona – garsia avangardine skulptore ir teoretike Katarzyna Kobro ir tapytoju Henryku Stażewsku jie įkūrė grupę „a.r“ („revoliuciniai menininkai“ arba „tikrasis avangardas“), prie kurios prisijungė poetai Julianas Przybośis ir Janas Brzękowskis. Grupės būstinė buvo Lodzėje, ji propagavo būtinybę bendradarbiauti įvairių sričių menininkams (tapyba, skulptūra, architektūra, poezija ir pan.) ir kovoti už naują, aktualų meną, kuris veiktų visuomenę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gintaras Zinkevičius

Remigijus Pačėsa (1955–2015)

Remigijus dažnai sako: „Susprogsiu aš į tūkstantį žiogų, kiekvienas žiogas – Pačėsa.“ Sutikus Pačėsą, pokalbis visada pasisuka apie tą patį: kas yra vaizdai, kurie yra prieš akis, kodėl jie yra? Ką jie veikia, kai aš kitur, ir kas jiems atsitiks, kai manęs čia nebus? Kodėl taip gera pasisveikinti su šešėliu, vaivorykšte ir rūku, kokios spalvos šiandien medžių šakos? Juk laikas irgi – tik čia ir dabar. Šviesa, gyvenanti už sienų, niekada neklausia: „Ko čia atėjai?“ Atėjai ir būk. Matyk ir džiaukis. Arba apsilankyk ten, kur dar nebuvai.

Matytojas išėjo. Ir amžinoji šviesa Jam tešviečia.

Agnė Narušytė

In memoriam Remigijus Pačėsa (1955–2015)

Nomeda Repšytė

Apie valstybės saugomam paveldo objektui Kaune iškilusią grėsmę

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„7md“ inf.

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą

56-osios Venecijos tarptautinės meno bienalės, vyksiančios gegužės 9–lapkričio 22 d., pagrindinės parodos, pavadintos „Viso pasaulio ateitys“ („All the World’s Futures“), kuratorius Okwui Enwezoras teigia, kad tai būsianti jam paskutinė bienalė. Meno kritikas, poetas, akademikas, reziduojantis Niujorke ir Miunchene, yra pirmasis juodaodis kuratorius per šimto metų Venecijos bienalės istoriją. Būti pirmu juodaodžiu kuratoriumi – tai beveik nuolatinis jo statusas didžiuosiuose meno pasaulio renginiuose. Jo pasirodymas reiškia ir postkolonijines temas, tapatybių klausimus, kurie dabarties margoje kasdienybėje darosi vis sudėtingesni. Enwezoras savo pasisakymuose kartoja individualaus supratimo svarbą, o kalbėdamas apie bienalę – praeities reikšmę ateičiai, kunkuliuojančius konfliktus, norą juos aprėpti, paversti kalbančia ir dar patrauklia meno forma. Panašu, kad kuratorius užsimojo suvaldyti nesuvokiamą kiekį priešybių, ir tik parodai atsidarius paaiškės tokių ambicijų sėkmė. Ar tai bus „gulbės giesmė“, kurios visuma įgis prasmingą „kalbančią formą“, ar korektiška šalių ir kartų įvairovė?