7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kuriant legendą

Du pasakojimai apie Arvydą Šaltenį

 

Kristina Stančienė
Nr. 14 (1120), 2015-04-10
Dailė Knygos
Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014 m., viršelis.
Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014 m., viršelis.
Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014.
Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.
 
Juokinga ar net absurdiška, tačiau nuoširdžiai džiaugdamasi praėjusių metų gruodį „Titanike“ surengta Arvydo Šaltenio tapybos paroda taip ir nesugebėjau jos dorai apžiūrėti. Šiaip jau „apžiūros“ procesas dažniau besilankančiam parodose daugmaž įprastas: stebi, skaitai, lygini, kalbiesi. Dažniausiai mintyse, su savimi... Čia viskas klostėsi kitaip. Žiūrėjimas į Šaltenio paveikslus virto kažkokiu keistu, ekspresyviu ir neprognozuojamu procesu. Kaskart atėjus į parodą, tuoj įklimpdavai į aistringą pašnekesį su kokiu nors sutiktu pažįstamu. Ir judėjimas šios parodos erdvėje buvo kitoks. Žingsniais braižai kreives, diagonales, zigzagus, tik jokiu būdu ne įprastus ratus ar pusračius, kaip paprastai suki tapybos parodoje nuo vieno paveikslo prie kito... Tiesa, buvo ir dar vienas įstabus apsilankymas Šaltenio parodoje – tapytojas maloniai sutiko papasakoti apie savo kūrybą Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusiųjų skyriaus mokiniams (ši mokykla jam labai brangi, joje Šaltenis ne vieną dešimtmetį dirbo ir kūrė). Bet ir vėl buvo sunku sutelkti dėmesį vien į tapybą. Net nežinau, į ką daugiau žiūrėjome – ar į paveikslus ir eiles, išrašytas ant sienų, ar į patį autorių – amžinos jaunystės eliksyro saugotoją, šamaną, kuris taip paprastai, jaukiai ir giliamintiškai kalba apie gyvenimą. Galiausiai po visų parodos įspūdžių ir susitikimo „apeigų“ ramiai išstudijavau Šaltenio tapybai skirtą albumą, ir taip susidėjau savuosius taškus ant „i“. Ši knyga, beje, gimė laiku, nepavėlavusi, kaip neretai pas mus nutinka, o puikavosi jau parodos atidaryme, todėl veikia ir kaip ekspozicijos tęsinys, komentaras.
 
Šiek tiek „sausos“ statistikos: tai pirmas nuoseklus ir išsamus pasakojimas apie Šaltenio kūrybą – su pluoštu reprodukcijų, ją nagrinėjančiais tekstais ir kitais būtinais normaliam dailės leidiniui priedais – darbų katalogu, parodų sąrašu, bibliografiniais duomenimis. „Arvydas Šaltenis. Tapyba“ – antroji didelė Modernaus meno centro išleista studija, jei skaičiuotume personalinius albumus (prieš metus pasirodė knyga apie Kosto Dereškevičiaus kūrybą), ir bene trečiasis leidinys, skirtas lietuvių tapybai (jei į šią gretą statytume ir MMC kolekcijos pagrindu išleistą tapybos albumą). Knygos sudarytoja ir teksto autorė Raminta Jurėnaitė, dailininkas Jokūbas Jacovskis kūrė pasakojimą apie Arvydą Šaltenį, pagrįstą tam tikra dailininko kūrybos temų ir jas iliustruojančių vaizdų seka. Kaip įprasta, pratarmėje išdėsčius svarbesnius Šaltenio kūrybos bruožus, įtakas, jo asmenybę formavusias aplinkybes, aptarus politinę, pedagoginę veiklą, keturi knygos skyriai – „Šeima“, „Provincija“, „Sovietinė armija“ ir „Miestas“ – apibendrina ryškiausias dailininko tapybos temas. Tačiau knygos tekstai – ne tiek formali kūrybos analizė, kiek dailėtyrinės-biografinės apybraižos, kuriose autorė interpretuoja menininko gyvenimą ir paveikslus kaip nedalomą vienį, vietomis iliustruodama jį ir Šaltenio mintimis bei eilėmis.
 
Teminis ir biografinis knygos naratyvas patvirtina kai kurias seniau žinotas tiesas apie Šaltenį, tačiau atveria ir naujų jo kūrybos žiūrėjimo kampų. Štai pirmame knygos skyriuje autorė sako, kad „šeimos ir giminės istorija Šalteniui kartu buvo ir būdas kalbėti apie Lietuvos praeitį, tradicijų priminimas“. Iš tiesų šeimos vaizdiniai Šaltenio kūryboje iškyla kaip tyli rezistencija, pasipriešinimas sovietiniam visuotinumo, heroizacijos kultui. Kaip leitmotyvas Šaltenio „šeimyniniam“ ir nacionaliniam patriotizmui nuskamba ir antrame knygos viršelyje reprodukuotas melancholiškas brolio portretas. Kitas gyvenimo laikotarpis pačiam tapytojui sukūrus šeimą taip pat atsispindi dešimtyse knygoje reprodukuotų paveikslų – žmonos portretai ir aktai, atviros ir ekspresyvios erotinės scenos, netekties drama mirus sūneliui Laurynui. Etapiniu ne tik Šaltenio kūryboje, bet ir visoje lietuvių XX a. antrosios pusės tapybos ikonografijoje Jurėnaitė laiko mirties ir laidotuvių temas, kurių šis tapytojas ėmęsis vienas pirmųjų. Ši išvada skamba ir kaip gera tema dailėtyriniam tyrimui – neteko girdėti, kad kas nors šiuo požiūriu būtų nagrinėjęs šiuolaikinę lietuvių dailę.
 
Provincijos tematikos dalyje apibendrinama jos raida – nuo lyrinio, romantinio pasakojimo iki industrializacijos ženklų, sujaukiančių tradicinį jaukų miestelio peizažą. Tai Šaltenį suartina su bendražygių iš „ketveriukės“ – Algimanto Kuro ir Kosto Dereškevičiaus – tapybos motyvais (ketvirtasis – Algimantas Švėgžda). Paralelių su bendraamžių kartos kūryba knygoje aptinkame ir daugiau, bet provincijos peizažo traktuotė, natūros ir atgrasių ar nerimą skleidžiančių artefaktų disonansai kaip atskiras fenomenas taip pat neturėtų prasprūsti pro dailėtyrininkų akis, nes ir šie šiuolaikinės lietuvių dailės aspektai disertacijų, rodos, dar nesulaukė.
 
Iki parodos ir šios knygos pasirodymo buvau susidariusi įspūdį, kad Šaltenis yra nervingų peizažų, groteskiškų scenų tapytojas, tačiau niekad nesusimąsčiau, kad jo gyvenime ir kūryboje tokia svarbi vieta tenka sovietinės armijos reminiscencijoms. Ne veltui nuo knygos viršelio į mus žvelgia „Kareiviškas autoportretas“, o skyriaus tekste sakoma, kad tarnybos kariuomenėje inspiruoti paveikslai įvairuoja nuo savotiškų „atminties pratimų“ iki simbolinių, groteskiškų paveikslų, kuriuose naudojamasi antrine tikrove – propagandiniais pano ir asmeninių įspūdžių nuotrupomis.
 
Miesto motyvus Šaltenio kūryboje knygos autorė laiko savotiška atsvara provincijos ramybės tematikai, pastebint atgrasias, nykias miesto vietas ir beviltiškumą, sovietmečio kasdienybės vienatvę ir beprasmybę teigiančias situacijas. Beveik identiškų tos pačios temos kūrinių sugretinimai (pavyzdžiui, 1979 m. nutapytos dvi to paties pavadinimo kompozicijos „Naktinis autobusas“) tarsi iš vaikiško žaidimo „rask skirtumus“ rodo, kaip stipriai menininką „užkabina“ vaizdinys: nežabota Šaltenio tapybos ekspresija išsilieja beveik identiškose kompozicijose, tarsi ieškant geriausios, taikliausios motyvo išraiškos.
 
Knygos tekstas pristato Šaltenio fenomeną ne tik kaip autonomišką, paskirą, bet ir pateikia siužetinių plastinių sąsajų – su bendraamžių lietuvių, ekspresionistine lenkų tapyba, Franciso Bacono kūriniais. Pagaliau sąsajas perša ir patys paveikslai. Taigi „Ketveriukės“ kūrybos kontekste Šaltenio kelionių vaizdai, transporto priemonių motyvai labiausiai siejasi su Dereškevičiaus kūriniais. Tačiau kitaip nei„popartiškai“, taigi ir kiek šaltokai, į sovietinę realybę žvelgęs kolega, Šaltenis daug emocionalesnis. Jo ironija dažnai perauga į groteską, pasidygėjimo ar juoko pliūpsnius. Vėlgi, tarkime, Kuro tapyboje daiktas yra savąją paskirtį „pamiršęs“ groteskiškas artefaktas, o Šaltenio tapyboje tai ir žmogaus tęsinys, metoniminis objektas. Knygoje pateikiama ir įdomių įžvalgų apie moters vaizdavimo ypatumus – autorė teigia, kad Šaltenis bene vienintelis iš savo kartos menininkų vaizdavo tikrą, „gyvą“ moterį – dailią ir geidulingą, išvargusią ir paskendusią neviltyje, gašlią ir atgrasią... O, pavyzdžiui, Povilo Ričardo Vaitiekūno paveikslų moterys – chtoniškos giltinės, mirties šmėklos.
 
Taigi, albumas ir paroda – ne tik apie Šaltenį, bet ir apie visą tapybos „deromantizuotojų“ kartą, jos santykį su Lietuvos dailės istorija. O mąstant dar plačiau, Šaltenio kūrybos aktualizavimas perša mintį, kad jos vaidmuo mūsų dailėje, taip pat ir dailės pedagogikoje (tai ypač svarbu, kalbant apie Šaltenį), yra ir novatoriškas, ir kartu „retrogradiškas“. Juk išvarius iš Dailės akademijos komunistinius demonus, šie tapytojai – dėstytojai, vadovai – iš naujo gaivino tarpukario Lietuvos tapybos idealus, patriotinę savivoką kaip pagrindinę gyvenimo ir kūrybos konstantą.
 
Šis MMC leidinys neseniai aptartas „Literatūros ir meno“ rubrikoje „Knygų presas“. Benigna Kasparavičiūtė, be įvairių leidinio trūkumų ir netobulumų, atkreipė dėmesį ir į „graudžius mokinių parypavimus“ – t.y. priedus su atsiminimais apie Šaltenį kaip mokytoją („Mes mylim tiktai disko (ir dar Čiurlionį)“, 2015 02 06, Nr. 3507, http://literaturairmenas.lt/2015-02-06-nr-3507/2305-knygu-presas/3680-benigna-kasparaviciute-mes-mylim-tiktai-disko-ir-dar-ciurlioni). Norėčiau šią knygos dalį apginti. Gana dažnai susidurdama su dailininkais mokytojais sakyčiau, kad jų yra įvairiausių tipažų – nuo stropių, pareigingų pedagogų (kurie dažnai nepasižymi ypatingais meniniais talentais) iki mokytojų „iš bėdos“, kurie imasi šio darbo tik prispausti materialinių aplinkybių. Tokių kaip Šaltenis, kurie derina menininko ir mokytojo įtaigą, beveik nebūna, arba labai retai. Tegul gražūs žodžiai apie mokytoją baksteli tiems, kurie mano, kad tai labai lengvas užsiėmimas. Kiti kolegos, dailės mokytojai, galime tyliai sau prisipažinti, kad tokių atsiliepimų apie save greičiausiai niekada neišgirsime, nes neturime, kaip Šaltenis, to įgimto stebuklingo energijos apykaitos variklio. Bendravimas su mokiniais, studentais jį „užveda“. Atiduoti ir gauti mainais Šaltenio atveju yra tolygios sąvokos ir nesustojantis procesas...
 
Taigi ar prislėgė ši monumentali knyga savo „objektą“ – Arvydą Šaltenį? Kaip atsakymas į klausimą skamba leidinio pristatyme 2015 m. Vilniaus knygų mugėje girdėtos Virginijaus Kinčinaičio mintys – be menininko kūrybos verbalizavimo, „sunorminimo“ neįmanoma kurti ir palaikyti svarios, įtikinamos legendos. Žinoma, „proginės“ kalbos paprastai giria ir pritaria, tačiau nepaneigsi, kad knygoje surinkta medžiaga – tai didelis darbas, kuriuo visi mes galime vaisingai naudotis. Juk net ir leidinio kritika tampa legendos interpretacija arba paskata ją kardinaliai „perrašyti“.
 
Išsitrauksiu iš „knygų preso“ ir kitą leidinį apie Šaltenį, kuris Benignai patiko. Tai VDA leidyklos išleista Arvydo Šaltenio piešinių ir eilėraščių knyga „Paveikslėliai“, savo išvaizda primenanti jaukią, nučiurusią dailininko užrašų ir eskizų knygelę. Tokį įspūdį sudaro skirtingai tonuotas šilto rusvo atspalvio popierius, vietomis beveik visai išblukę piešiniai. Taip pat – amžinas autoriaus abejones ir dilemas atspindintis viršelis, kuriame nervinga ranka užbraukiamas žodis „eilėraščiai“. Tiems, kurie nežino: ši knyga kartu yra ir tikra materiali dailininkui artimų žmonių prisiminimų „saugykla“ – ją leidžiant panaudoti kadaise Šalteniui Algimanto Švėgždos dovanoti popieriaus lakštai.
 
Vaizdžiai tariant, piešiniai ir eilėraščiai šioje knygoje sudėlioti „atbulai“, t.y. veda mus atgal. Arba prasideda dabar, o baigiasi kažkur praeities ūkuose. Bent jau taip sakė knygos maketo autorė Rima Blažytė, kartu su Šalteniu rinkusi knygai eilėraščius ir vaizdus... Tiesa, ne visi eilėraščiai datuoti. Piešinių sukūrimo metai taip pat pažymėti nebent paties autoriaus kur nors piešinio kamputyje. Tik paskutinis eilėraštis, prasidedąs fraze „kai Stalinas mirė...“ (parašytas 2014 m.), vėl grąžina į dabartį, tarsi suveria pabirusius eilių ir vaizdų karoliukus į vėrinį, apsuka laiko ratą... O ir kai kurių piešinių knygoje beveik neįžiūrime, vien lengvučius efemeriškus šešėlius, lyg jie čia būtų perteikti tyčia nenaudojant jokių skaitmeninių gudrybių, tokie, kokie buvo rasti šūsnyse kitų dailininko paveikslėlių ir tekstų. Autentiški tarsi atsitiktiniai „radiniai“ ir nereikalauja preciziško tikslumo, nes gerai atspindi menininko natūrą – greitą, skubrią, akylą, atsiduodančią tuo metu užvaldžiusiai nuotaikai, akimirkos impulsui.
 
Vartant šią knygą, Šaltenio ekspresija ir vidinis pasaulis iškyla dar kitaip. Eilėraščiuose šis, pasak Ritos Mikučionytės, jausmingas tapybos riteris kalba kaip kosminio, bekraščio, neišmatuojamo liūdesio žmogus, savo rezignaciją nubaidantis skaudžia ironija ar tikros, nepagražintos kasdienybės vaizdiniais. O piešiniuose dažnai atpažįstame Šaltenio tapybos darbus, vadinasi, tai yra ir trenažas, paieškos, ėjimas paveikslo link, ne vien jausmų išsiliejimai, impresijos. Tai neprieštarauja Šaltenio ekspresionistinei-realistinei pasaulėvokai – gražu, kaip yra. O kaip yra, gali pamatyti ir sužinoti tik pavaizduodamas realų daiktą, žmogų, įvykį.
 
Taigi abi aptartos knygos savaip kuria ir įtvirtina Šaltenio legendą, kuri dešimtmečiais sklandė ore, visai kaip tie perregimi jo eilėraščių voratinkliai ant „Titaniko“ sienų...

 

Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014 m., viršelis.
Raminta Jurėnaitė, Arvydas Šaltenis. Tapyba, MMC, 2014 m., viršelis.
Arvydas Šaltenis, „Diena mieste“. 1987 m. A. Narušytės nuotr.
Arvydas Šaltenis, „Diena mieste“. 1987 m. A. Narušytės nuotr.
Arvydas Šaltenis, „Daikteliai iš Sprakšių“. 1996 m. A. Narušytės nuotr.
Arvydas Šaltenis, „Daikteliai iš Sprakšių“. 1996 m. A. Narušytės nuotr.
Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m., viršelis.
Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m., viršelis.
Iš knygos Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m.
Iš knygos Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m.
Iš knygos Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m.
Iš knygos Arvydas Šaltenis, Paveikslėliai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014 m.