Iš banko vis gaunu pasiūlymus „senjorui“, nors nepretenduoju juo būti ir pajuntu pasidygėjimą kiekvienąkart, kai išgirstu šį veidmainišką žodį, kuris itin dažnai skamba vaistų reklamose. Televizijų anonsuose nuolat girdėti žodis „grandas“, tarsi gyventume maurų krašte. Vienas tinklalapis populiaraus lietuvių dizainerio klientes kažkodėl vadina „stiliaus ikonomis“, net jei dizainerio supratimas apie stilių akivaizdžiai prasilenkia su puošiamos ir didelius pinigus jam sumokėjusios ponios esme.
Medijos kasdien mums bruka totalų žodinį kičą, kuris prasibrovė net į konservatyvią ir, atvirai sakant, nelabai paslankią lietuvių kalbą. Vis stebiuosi, kaip neatsiranda lietuviškas „celebrity“ atitikmuo, juk akivaizdu, kad norėdamas tapti žvaigžde, garsenybe ar įžymybe vis dėlto turi ką nors nuveikti, o koks nors „celebritas“ ar „celebritė“ (primena tautišką „cepeliną“) tik parazituoja socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje. Tiesa, kartais šie piliečiai pluša prie „sienelių“, nes po kiekvienos lietuviško filmo premjeros ar kokio nors kino festivalio mano elektroninį paštą užkemša prie sienelių prigludusių „žmonių“ nuotraukos. Žiūriu į jas, į televizoriaus ekraną, kur net nacionalinės televizijos laidas veda visiškai susikompromitavęs politikas juokdarys, atsiverčiu populiarų dienraštį, kuris išsijuosęs garbina sportininkus, įsijungiu Seimo televizijos kanalą ir pagaliau pradedu suprasti, kad tai ir yra tikroji Lietuva. Jei jos gyventojų daugumą tenkina tokie politikai ir tokia žiniasklaida, vadinasi, jie atspindi žiūrovų ir rinkėjų norus, lūkesčius bei kultūros ar valstybės įsivaizdavimą.
Priešintis galima tik individualiai – neskaityti dienraščių, nežiūrėti lietuviškų televizijų, nedalyvauti veidmainių inicijuojamuose renginiuose ir šventėse. Juolab kad televizijos net nerodo nieko naujo, nuolat kartojasi sugražulėję pokalbių šou ar gyvenimo būdų laidų dalyviai ir dešimtis kartų jau rodyti filmai. Ypač tie, kuriuose vaidina aistringas Vladimiro Putino gerbėjas ir lobistas Stevenas Seagalas. Pastebėjau, kad jie rodomi kiekvieną savaitę. Esu prieš bet kokią cenzūrą, bet kai Lietuvoje uždraudžiamas vienas rusų kanalas, o visi lietuviški kanalai nuo ankstyvo ryto iki vakaro rodo primityviausius rusiškus serialus, šlovinančius įvairaus plauko nusikaltėlius, atsiprašau, bet tada televizijos prievaizdams, kaip tam sename anekdote, reikia arba apsimauti apatinius, arba nuo kaklo nusiimti kryžių, nors, žinoma, demagogija nemirtinga. Pernai apsidžiaugiau, kai „C gates“ pradėjo retransliuoti opozicinį rusų kanalą „Dožd“, bet po kelių mėnesių džiaugsmas baigėsi. Kai paskambinau į „C gates“, man paaiškino, kad jis nebuvo populiarus. Matyt, atsižvelgus į žiūrovų prašymus, dabar retransliuojama „Pūko televizija“ ir panašaus lygio reginiai, o bene dvidešimt metų lietuviams žadamo ARTE vis dar reikia laukti.
Šią savaitę televizijos taip pat nerodys nieko naujo. Iš dar nespėjusių nusibosti galiu parekomenduoti pernykštį prancūzų režisierės, scenaristės ir prodiuserės Rose Bosch filmą „Vasara Provanse“ (BTV, 22 d. 21.30). Jis nepasižymi ypatingomis kinematografinėmis vertybėmis, greičiau patrauklus tuo, kad kupinas 7-ojo dešimtmečio nostalgijos, o daliai žiūrovų, matyt, dar ir sužadins prisiminimus apie saulėtąjį Provansą.
Filmo herojai – Lija, Adrienas ir nuo gimimo kurčias mažasis Teo – vasarą atsiduria Provanse, pas niekad iki tol dėl šeimos kivirčų nematytą senelį Polį (Jean Reno). Tai ne jų svajonių atostogos, nes senelį šeima vadina bepročiu, bet praeis visai nedaug laiko ir skirtingų šeimos kartų atstovams bus visai įdomu susipažinti, o susipažinus ir pakeisti vieniems kitus. Juolab kad senelio karta kovojo prieš karą Vietname, pažino Vudstoką ir nekentė vartojimo, o jaunieji, nors ir maištingi, yra vartotojai iki gyvo kaulo.
Pastebėjau, kad kartais kūrėjų biografijos būna daug įdomesnės už jų filmus. Matyt, Bosch atvejis toks. Ji buvo garsi žurnalistė, rašė reportažus apie kruvinus raudonųjų khmerų ir tailandiečių susidūrimus, vaikų kontrabandą iš Šri Lankos, baskų teroristus. 10-ojo dešimtmečio pradžioje susidomėjo kinu ir tapo prodiusere: vienas pirmųjų jos prodiusuotų filmų buvo Ridley Scotto „1492: Rojaus užkariavimas“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Gerard’as Depardieu. Nuo 2006-ųjų Bosch pati kuria filmus.
Filme „Vasara Provanse“ režisierė sugrįžo į savo vaikystės kraštus. Pasak jos, filmo sumanymas gimė iš apsilankymo pas senelius. Bosch norėjo sukurti saulėtą filmą apie „vienintelį dalyką, kuris numaldo senėjimą – besitęsiančius ryšius, nesvarbu, šeimos ar draugystės“. Filme skamba režisierės vaikystės muzika – Bobas Dylanas, Simonas ir Garfunkelis, „Deep Purple“.
Apie tėvų ir vaikų santykius – Trento Cooperio „Genialus tėtis“ (TV3, 19 d. 02.25). Kevinas Spacey čia vaidina ekscentrišką išradėją, kuris susikrovė turtus pardavinėdamas įvairius produktus televizijoje. Tačiau po to, kai vienas jo išradimas sužalojo daug pirkėjų, Robertas atsidūrė kalėjime. Po 8 metų jis vėl laisvėje ir nori susigrąžinti gerą vardą bei pinigus, tačiau turi pradėti nuo nulio. Tad jam reikia rasti dukterį ir apsigyventi jos namuose.
Melo Gibsono gerbėjų laukia pagal britų serialą 2010 m. Martino Campbello sukurtas „Tamsos pakraštys“ (TV1, 22 d. 21 val.) apie policininką, kuris ieško savo dukters žudikų, ir 1999 m. pasirodęs Rogerio Spotiswoodo „Air America“ (TV3, 19 d. 00.15). Pastarasis filmas – apie Vietnamo karą, kuriame dalyvauja amerikiečių kompanijos „Air America“ pilotai. Vienas jų, Bilas, pamažu pradeda suprasti, kad įsivėlė į gėdingus ir pavojingus dalykus, nes užsiima narkotikų ir ginklų kontrabanda.
Tiems, kuriuos sugraudino naujausios žinios apie Angeliną Jolie, siūlau prisiminti Floriano Henckelio von Donnersmarcko Venecijoje filmuotą kriminalinį galvosūkį „Turistas“ (BTV, 20 d. 21.30) bei Philippo Noyce’o trilerį apie serijinį žudiką „Kaulų kolekcininkas“ (LNK, 22 d. 22.10). Vis dėlto grožėtis Jolie galima net jei filmą žiūri šimtąjį kartą.
Esu didelis prancūzų režisieriaus Bertrand’o Tavernier filmų gerbėjas. Jis sugeba susieti kriminalinę intrigą, filosofines potekstes ir nebūtinai prancūzų kino istoriją. TV1 šįvakar (17 d. 22.50) vėl primins 2009 m. JAV kurtą režisieriaus filmą „Elektriniame rūke“. Tai Jameso Lee Burke’o romano ekranizacija ir, sakyčiau, puikus pasvarstymas film noir tema. Jis perkels į tirštos atmosferos Luizianą, kur detektyvas Deivas (Tommy Lee Jones) gaudo serijinį jaunų moterų žudiką. Gavęs pranešimą apie pelkėje rastą juodaodžio lavoną, detektyvas prisimena seną nusikaltimą, kuris gali būti susijęs su dabartine byla.
Deivas Tavernier filme lyg nauja detektyvo Filipo Marlou reinkarnacija – personažą kankina praeitis, bet jis nori apsaugoti dabarties pasaulį nuo blogų žmonių. Detektyvas yra savaip tragiška figūra: jis turi moralinius principus, gerai pažįsta žmones, bet lengvai pasiduoda įniršiui, kurį jame sužadina blogis. Tačiau įniršis griauna ir jį patį.
