7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (II)

Monika Krikštopaitytė kalbina Eloną Lubytę

Nr. 23 (1302), 2019-06-07
Tarp disciplinų Dailė Kultūra
AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

 

Kokiais metais vadovavote AICA? Kas tuo metu atrodė svarbiausia ar labiausiai įsiminė?

AICA Lietuvos sekcijai vadovavau 1998–2004 metais. Atsigręžusi atgal išskirčiau dvi svarbias, glaudžiai susijusias aplinkybes, nužyminčias AICA veiklos Lietuvoje kryptis: atvirumas pasauliui, atsivėrusios tarptautinio bendradarbiavimo galimybės, suteikiančios platesnio, kritiško požiūrio į mūsų meno lauko sparčių permainų „namų reikalus“.

 

Pagal procentus „namų reikalų“ aktualijoms, kiekvienam organizacijos nariui savo darbais (kritiniais straipsniais, kuratorine, moksline, pedagogine veikla) siekiant gan konservatyvioje ir inertiškoje aplinkoje įtvirtinti naują požiūrį ir vertybes, skirčiau nuo 60 iki 70 procentų.

 

O galimybė griuvus Berlyno sienai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę gyvai pažinti atsivėrusį meno pasaulį buvo ir išlieka viena svarbiausių sąmoningo gyvenimo patirčių. Susiradusi savo pirmą AICA pažymėjimą, pamačiusi atsiklijavusią nuotrauką, prisiminiau, kad nepriklausomybės pradžioje, susimokėjus metinį nario mokestį, pažymėjimas tarnavo ne tik man, jį skolindavau kolegoms. Prisiklijavę savo nuotraukas keliaudavome po svečias šalis, lankydavome didžiuosius pasaulio muziejus, tarptautines parodas, bienales nemokamai. Pažymėjimas buvo ir išlieka reikšmingas, teikia galimybes, ypač svarbias po Berlyno sienos griūties, kai jausdami didžiulį tarptautinio meno lauko pažinimo alkį džiaugdavomės ir dalindavomės kiekviena galimybe jį gyvai pažinti.

 

Tačiau grįžkime prie AICA, 1949 m. įsikūrusios skėtinės UNESCO nevyriausybinės organizacijos, jungiančios 63 nacionalines sekcijas, 4 200 narių, kasmet skirtingose pasaulio šalyse organizuojančios tarptautinius kongresus bei seminarus.

 

Pirmosios aktyvesnės mano ir kolegų kelionės į tarptautinius AICA kongresus prasidėjo 2000-aisiais. Jos sulaukdavo ne vietinės, o tarptautinės paramos, kas liudijo pasaulio smalsumą ir dėmesį nepriklausomybę atgavusioms Rytų Europos ir Baltijos šalims.

 

Pirmą kartą į AICA tarptautinį kongresą Londone, skirtą „Tate Modern“ atidarymui, su kolege Birute Pankūnaite vykome gavusios Britų Tarybos biuro Vilniuje paramą. Tuomet baikščiai susipažinome su AICA generaliniu sekretoriumi, dailės istoriku Ramonu Teo Bellido, o atsiradus internetinei komunikacijai užmezgėme glaudesnius ryšius su AICA būstine Paryžiuje. Dėl to 2003 m. vasarą kartu su kolege iš Estijos Heie Treier pirmą kartą dalyvavome su pranešimais tarptautiniame AICA simpoziume Dakare (Senegale) „Art, Minorities, Majorities“. Tų pačių metų rudenį su Laima Kreivyte skaitėme pranešimus AICA kongrese Barbadose (Karibuose). O į pirmąjį pasaulinį AICA kongresą Taivane (2004) jau gavome edukacines Lietuvos kultūros ministerijos stipendijas. Kadangi renginys vyko metų gale, drauge su skaičiusiomis pranešimus Giedre Jankevičiūte ir manimi į jį kartu vyko Laima Kreivytė ir būsimoji AICA prezidentė Ramutė Rachlevičiūtė.

 

Dalyvavimas jau paminėtuose ir vėlesniuose tarptautiniuose kongresuose bei seminaruose leido gyvai pajusti, kad Lietuvos istorija nėra kažkuo išskirtinė, ji tinka margam ir sudėtingam skirtingų pasaulio šalių patirčių žemėlapiui. Tai veikė teigiamai, saugojo nuo susireikšminimo, skatino namuose užimti ne pasyvią savigailos, kaltų paieškos, o aktyvaus dalyvavimo poziciją,

 

Tęsiant Laimos Laučkaitės pradėtą konferencijų organizavimą ir jų pranešimų publikavimą AICA Lietuvos sekcijos leidiniuose, tarp jų iš mano prezidentavimo laikotarpio liko nepaminėtos mano su Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centru ir AICA Lietuvos sekcija 2004 m. kovo 26 d. organizuotas tarpdisciplininis seminaras-diskusija „Europos erdvė: naujausios žinios apie „genius loci“, skirta Lietuvos dalyvavimui tarptautinėje Rygos skulptūros kvadrienalėje „Europos erdvė“ (2004). Virginijaus Kinčinaičio drauge su Šiaulių universitetu 2004 m. rudenį Šiauliuose surengta AICA konferencija „Meno pasaulis: uždaras sociumas ir neribotos galimybės“ (2005).

 

Atliepdami kritikų misiją pradėjome rengti naujo formato publikacijas, skirtas šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrybai, tarp jų paminėtini šie su AICA Lietuvos sekcijos ženklu, kai kada drauge su kitomis institucijomis išleisti leidiniai (Mindaugas Navakas, Po dešimties metų, 2002, sud. E. Lubytė; Eglė Rakauskaitė, 2005 (su ŠMC); Ksenija Jaroševaitė. Tradicinė skulptūra XXI amžiuje, 2004 (su ČDM); Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius, 2009 (su ČDM,) abiejų sud. Giedrė Jankevičiūtė; Teresė Rožanskaitė. Vaizdai ir tekstai, 2011, sud. Laima Kreivytė).

 

Buvo įdomu ir atrodė svarbu bei prasminga dalyvauti priimant konkrečius sprendimus. Iš jų paminėčiau dalyvavimą 1993–1999 m. Lietuvoje veikusio Soroso šiuolaikinio meno centro iniciatyvoje 1999 m. pirmą kartą pristatyti Lietuvos nacionalinį paviljoną seniausioje šiuolaikinio meno Venecijos bienalėje. Kaip AICA prezidentė dalyvavau Lietuvoje 1993–1999 m. veikusio Soroso Šiuolaikinio meno centro vadovės ir mūsų organizacijos narės Lolitos Jablonskienės inicijuoto pirmojo Lietuvos nacionalinio paviljono komisijoje (1999). Tuomet „kad Lietuva patektų į Venecijos bienalę per labai trumpą laiką – vos penkis mėnesius, Kultūros ministerija įsteigė organizacinį komitetą ir paskyrė projekto komisarą. ŠMC tapo projekto vadybos biuru. Komitetas (buvau viena jo narių) aptarė ir atrinko menininkų kandidatūras. Eglė Rakauskaitė ir Mindaugas Navakas bienalėje eksponavo anksčiau sukurtus, finansavimo nereikalavusius darbus.“ (Jablonskienė, Venecijos bienalė nesibaigia..., Dailė, 1999/2, p. 72).

 

Man atrodo, kad AICA svarbi ne tik profesiniam augimui per konferencijas ar panašiai, bet ir kaip sambūris specialistų, kurių pilietinė pareiga išreikšti nuomonę kultūrai kritinėmis situacijomis, net jei niekas į tą nuomonę neatsižvelgia. Gal galėtumėt įvardinti, kokiais klausimais AICA yra pasisakiusi? Gal net sureaguota?

Esi absoliučiai teisi. Šis klausimas aptariant AICA Lietuvos sekcijos istoriją labai reikšmingas. Čia svarbu prisiminti, kad 1999 m. savo veiklą baigus minėtam Soroso šiuolaikinio meno centrui, kartu su jo vadove, AICA Lietuvos sekcijos nare Lolita Jablonskiene tapusiam Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centru, vykdžiusiu Nacionalinės dailės galerijos rekonstrukcijos projektą, o nuo 2009 m. – naujo LDM padalinio veiklą, mūsų organizacija liko vienintelis tarptautinis „darinys“, atstovaujantis atvirumo, modernėjimo tarptautiškumo prioritetams mūsų visuomenėje. Todėl jos nariai kaskart iš „7 meno dienų“ savaitraščio tribūnos išsakydavo savo nuomonę aktualiais, ginčytinais šiuolaikinio meno gyvenimo klausimais. Nuo naujojo tūkstantmečio pradžioje įsiplieskusio ŠMC ir LDS konflikto (2002–2005) iki „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ viešųjų erdvių humanizacijos programos vieno iš trijų Neries krantinės skulptūrų projekto – Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ (2009) – išsaugojimo. Ši istorija pateikta AICA Lietuvos sekcijos išleistoje įvykių dokumentacijoje – „Vieno projekto apkalta“ (2011, sud. E. Lubytė). Verta paminėti ir tai, kad 2009–2015 m., t.y. septynerius metus, AICA Lietuvos sekcija pristatinėjo Urbanavičių Nacionalinei kultūros ir meno premijai, kol galiausiai skulptorius ją gavo. AICA dalyvavo diskusijose apie naujuosius Vilniaus paminklus ir Žaliojo tilto skulptūrų 2015 m. vasarą nukėlimą, apie tradicinės raiškos kūrėjų protestą prieš menininko Artūro Railos pristatymą nacionalinei premijai ir kt.

 

Šį mūsų pastaraiais metais virtualiai priimančios sprendimus organizacijos pilietinį aktyvumą labai vertinu, laikau jį viena svarbiausių organizacijos vertybių, užtikrinančių grįžtamąjį ryšį šiandienos visuomenėje.

 

Kas svarbu dabartinei AICA?

Labai džiaugiuosi, kad iš XX a. 10-ąjį dešimtmetį tarptautinio meno scenos pažinimo būsenos AICA Lietuvos sekcijos nariai perėjo į lygiaverčio dalyvavimo būvį. Tai liudija tiek mūsų organizacijos narių pasklidimas po margą pasaulį, tiek tarptautinis jų darbų pripažinimas.

 

Tačiau šiandieną labiausiai neramu, kaip aplinkoje suprantama mūsų, meno istorikų, kritikų, kuratorių, pedagogų, visų humanitarų, veiklos vertė. Manau, kad čia jungdami pajėgas su 2005 m. įsikūrusia Lietuvos dailės istorikų draugija, apimančia taip pat ir AICA Lietuvos sekcijos narius, turėtume suremti pečius stiprinant savo pozicijas namuose, užtikrinant atviros pasauliui humanitarinės tradicijos tęstinumą stiprėjančios ekonominės ir politinės galios akivaizdoje.

 

Labai ačiū už mintis.

AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas