7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuviški politikos receptai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 22 (1301), 2019-05-31
Kinas Rodo TV
„Žalioji zona“
„Žalioji zona“

Praėjusio sekmadienio vakaro šou per LRT – dar vienas įrodymas, kad rinkimai tampa popsiniu reginiu, o saldžios dainos apie meilę tėvynei paprastai užgožia profesionalių ekspertų išvadas. Rinkimai tampa sluoksniuotu tortu, kurio receptą kiekvienas turi savo arba pasirenka, kas jam saldžiau. Į aikštę prie Prezidentūros susirinkę žmonės, regis, ir neslėpė, kad atėjo į dar vieną festivalį. Jų gegužę Vilniuje netrūksta. Duonos ir žaidimų pakako visiems. Absurdo taip pat, nes kaip dar pavadinti renginio pabaigoje su didžiule puokšte rožių ir banaliais palinkėjimais naujam Prezidentui „išstojusią“ LRT vadovę? Jei tai būtų vykę televizijoje, dar suprasčiau jos, šeimininkės, rūpestį nelikti nepastebėtai, bet miesto aikštėje? Absurdo pridėjo ir tai, kad laidos režisieriai buvo nepasirengę anksčiau nei suplanuota paaiškėjusiems rezultatams, todėl reginio pabaiga atrodė chaotiška, o iškart po jos vidurnaktį pasirodė „Ryto suktinio“ (!) vaizdai. Tačiau LNK, TV3, „Lietuvos ryto“ televizija dar gerą valandą aptarinėjo rinkimų rezultatus, kalbėjosi su partijų rinkimų štabais, politikais. Buvo gyva, nors neskambėjo dainos, o žiūrovai nemosavo vėliavėlėmis ir nesidžiaugė pamatę save dideliame ekrane. Stebėti sutrikusį Kultūros komiteto pirmininką vis dėlto įdomiau nei klausytis Egidijaus Sipavičiaus ar kitų gana specifiškos lietuvių estrados žvaigždžių.

 

Pradėjau nuo atviro politinio kičo. Tačiau politikos ir mįslių bus ir šios savaitės filmuose. 2010 m. pasirodžiusi Paulo Greengrasso „Žalioji zona“ (LNK, birželio 2 d. 22.15) nukels į karo apimtą 2003-iųjų Iraką, kur CŽA agentai veltui ieško masinio naikinimo ginklo pėdsakų. Šio tyrimo neobjektyvumas akivaizdus seržantui Rojui Mileriui (Matt Damon). Jis pradeda uždavinėti nepatogius klausimus visiems iš eilės.

 

Angažuotus politinius („Kruvinas sekmadienis“) ir nuotykių filmus apie Borną kuriantis Greengrassas pritaikė „Dogmos ’95“ stilių komerciniam kinui: rankinė kamera, nervingas montažas, neva „nešvarus“ garsas sukuria dalyvavimo įspūdį, bet ir vaizdo atrakcionai niekur nedingsta. „Žalioje zonoje“ daug gaudynių, puikiai užsukta intriga ir visai aktuali mintis, kurios kažkaip iki galo, regis, „nesuvirškina“ amerikiečiai. Ji apie tai, kad XXI a. valdyti užkariautas teritorijas galima tik padedant vietos elitui.

 

Karas Irake paskatino terorizmo ir filmų apie jį bangą. Ridley’io Scotto 2008 m. filmo „Melo pinklės“ (LNK, 5 d. 22.30) veikėjas – žvalgybos agentas Rodžeris Feris (Leonardo DiCaprio) – visame pasaulyje bando stabdyti teroristus. Dabar jis Jordanijoje renka duomenis apie vieną pavojingiausių teroristų grupuočių. CŽA veteranas Edas Hofmanas (Russell Crowe) seka įvykius iš toli. Jis cinikas ir supranta, kad kare nebūna nekaltų. Bet juo labiau idealistas Feris artėja prie tikslo, tuo jam aiškiau, kad pasitikėti net Edu pavojinga, kita vertus, tik jis gali padėti agentui išsaugoti gyvybę. Scottas aiškiai formuluoja moralės klausimus, todėl nuskamba ir su pasaulio blogiu kovojančios didžiosios Amerikos motyvas. Bet kartais atrodo, kad reginys „Melo pinklėse“ užgožia viską – filme daug efektingų scenų, įtampos, dinamikos.

 

Andrew Stantono 2012 m. filmo „Džonas Karteris“ (TV3, šįvakar, 31 d. 21.20) herojus – JAV pilietinio karo veteranas (Taylor Kitsch) – taip pat perteikia blogį nugalinčios Amerikos dvasią. Prieš savo valią jis atsiduria Marse ir patenka milžiniškų čiabuvių su keturiomis rankomis nelaisvėn. Marse taip pat prasideda pilietinis karas.

 

Prieš pradėdami burbėti, kad vėl bruku jums komiksų kičą, turėkite galvoje, kad Džonas Karteris – pats tikriausias visų filmų apie avatarus, žvaigždžių karus ar konanus veikėjų protėvis. Kaubojus, pasirengęs gelbėti Marso gyventojus nuo blogio, gimė XX a. pradžioje tada dar nevykėlio verslininko ir pradedančiojo rašytojo Edgaro Rice’o Burroughso (1875–1950) galvoje. Vėliau rašytojas tapo vienu populiariausių pulp fiction kūrėjų. Jo knygų apie Marsą ir Tarzaną serijos turėjo didžiulės įtakos ne tik fantastinės literatūros, bet ir kino raidai. Džonas Karteris įkvėpė ne vieną panašios literatūros kūrėją, bet kine jis pasirodė vėliau, nors George’as Lucasas rengėsi imtis jo nuotykių dar prieš „Žvaigždžių karus“.

 

Išeivis iš „Pixar“ studijos ir garsių animacinių filmų („Žuviukas Nemo“) kūrėjas Stantonas pasirinko retro estetiką (panašiai pasielgė ir Guy Ritchie naujame filme apie Aladino nuotykius), nes suprato, kad déjà vu įspūdžio nepavyks išvengti. Jo „Džonas Karteris“ ne tik labai brangus (kainavo beveik 300 milijonų dolerių), bet ir atrodo taip, lyg būtų kurtas 6-ojo dešimtmečio Holivudo paviljonuose, nors Stantonas naudoja visas naujas technologijas, žinoma, pirmiausia motion capture.

 

Ypač režisieriui pavyko ištikimas Karterio draugas Marse – šuo, primenantis anglų buldogą, mopsą, katę, rupūžę ir dar truputį mastifą. Šio personažo „receptas“ (manau, pritaikomas ir lietuvių politinei realybei) tiksliai atitinka ir visą filmą, kuriame rasime ir daugybę kitų matytų filmų ir skaitytų knygų, nes visi rašytojai „nusirašinėjo“ Burroughsą – kas daugiau, kas mažiau. Įtariu, net Viktoras Pelevinas, kurio gerbėjai filme šį tą taip pat suras ir sau.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Žalioji zona“
„Žalioji zona“
„Melo pinklės“
„Melo pinklės“
„Džonas Karteris“
„Džonas Karteris“