LRT triukšmingai išlydi prezidentę Dalią Grybauskaitę: šįvakar (28 d. 19 val.) iš Vilniaus S. Daukanto aikštės transliuos koncertą „10 metų kartu“. Juo su politike atsisveikins lietuvių populiariosios muzikos atlikėjai bei į aikštę susirinkę gerbėjai. Sekmadienį (30 d. 21 val.) rodys prezidentei skirtą Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“. Panašūs masinės kultūros generuojami ritualai verčia prisiminti praeitį, bet juk lietuviai mėgsta ritualus. Kuo jie absurdiškesni, tuo visiems, regis, geriau.
TV3 liepos 3 d. 22 val. rodys Jalmari’o Helanderio filmą „Prezidento medžioklė“ (2014). Filmo veikėjas trylikametis suomis Oskaris, paisydamas protėvių tradicijos, turi atlikti iniciacijos ritualą – praleisti dieną ir naktį miško glūdumoje su strėlė ir lanku, o namo grįžti su laimikiu. Taip jis įrodys esąs vyras. Tačiau netikėtai Oskario laimikiu tampa JAV prezidentas, kurio lėktuvą pašovė teroristai. Prezidento Viljamo Aleno Muro, nors ir valdančio vieną galingiausių pasaulio valstybių, niekas negerbia, nes jam stinga charizmos ir tvirto stuburo. Helanderis pasitelkė humorą ir Holivudo klišes apie pasaulį gelbstinčius paauglius, kelis „Žiedų valdovo“ motyvus ir Suomijos gamtą. Būtent joje ir rutuliosis ši išlikimo drama, nes abu – ir Oskaris, ir prezidentas – per tas dvidešimt keturias valandas supras, kad išsigelbėti gali tik savo jėgomis. Žiūrėdamas filmą pavydėjau suomiams gebėjimo pasišaipyti iš infantiliškų schemų, dominuojančių ne tik Holivude. Kita vertus, „Prezidento medžioklė“ sužadina apetitą, bet kūrėjams pristigo idėjų ir fantazijos plėtoti pasakojimą.
Jeano-François Richet filme „Kraujo tėvas“ (TV3, 30 d. 21.40) septyniolikmetė duktė (Erin Moriarty) ieško tėvo pagalbos, mat ją persekioja narkotikų prekeiviai. Iš kalėjimo išėjęs Džonas (Mel Gibson) iki tol mergaitės gyvenime nedalyvavo, bet jam teks atsisakyti atsiskyrėlio gyvenimo. Amerikiečių filmų herojų poreikis (arba būtinybė) keisti gyvenimą visada stebina. To nori visi – bankininkai, nusikaltėliai, policininkai, dėstytojai ir net greitojo maisto restoranų darbuotojai. Benas Falcone’as savo filmo „Tami“ (LNK, 29 d. 21.10) siužetą pamatė sapne. Jis susapnavo savo žmoną aktorę Melissą McCarthy vaidinančią greitojo maisto restorano darbuotoją. Tami sudaužė mašiną, buvo atleista iš darbo, užtiko vyrą su kita ir t.t., todėl nusprendžia viską keisti ir išsirengia į kelionę su ekscentriška senele, kuri visą gyvenimą svajojo pamatyti Niagaros krioklį. Kelionėje ji atras save! Sunku suskaičiuoti, kiek panašių filmų mačiau, bet „Tami“ išsiskiria aktorių ansambliu – vaidina geri aktoriai Susan Sarandon, Kathy Bates, Danas Aykroydas.
Pastebėjau, kad blogi režisieriai paprastai kalba apie savo filmų terapinį poveikį, geri tiki, kad kuria meno kūrinį, kuris neprivalo nei gydyti, nei guosti, nei keisti pasaulį, bet skatina pirmiausia suprasti save. Tačiau refleksija ir autorefleksija šiais laikais vis dažniau užleidžia vietą pojūčiams ir iššūkiams. Pastaruosius, išsprūdusius iš visokiausių ekspertų lūpų, mielai eskaluoja žiniasklaida. Abejoju, ar islandų kilmės Kanados režisierius Sturla Gunnarssonas supranta lietuviškai, bet visai nenustebčiau sužinojęs, kad jo filmą „Ledo kariai“ (Baltijos TV, 29 d. 21.30) įkvėpė per visas lietuviškas televizijas karu ir rusais mus bauginantis politikos ekspertas Marius Laurinavičius. Gunnarssono filmo herojus – mokslininkas, kuris Kanados šiaurės įšale randa trijų genetiškai modifikuotų rusų kūnus ir nusprendžia juos atšildyti. Netrukus jis, žinoma, supras, kokią grėsmę tai kelia Vakarų civilizacijai.
Vakarų civilizacija patiria ir kitokių grėsmių, regis, aktualesnių už atšildytus rusus. 2006 m. sukurtas Spike’o Lee filmas „Savas žmogus“ (LNK, 2 d. 22.30) yra trileris, tačiau populiarus žanras padeda socialiai angažuotam režisieriui pasakyti daug tiesos apie šiuolaikinę visuomenę. Šiame filme jis tiksliai fiksuoja po Rugsėjo 11-osios JAV apėmusią terorizmo baimę, bet visi pastebėjimai prisodrinti tik Lee būdingo sarkastiško humoro.
Filmas prasideda įprastai: Manhatano centre vyksta banko apiplėšimas. Keturi dažytojais apsimetę plėšikai kartu su keliasdešimčia įkaitų užsidaro banke ir prasideda derybos, kurias veda patyręs detektyvas Kitas (Denzel Washington). Iš pradžių gali pasirodyti, kad jam vėl teks susidurti su lengvai praturtėti trokštančiais nusikaltėliais. Tačiau situacija absurdiška: po kelių apsiausties dienų nėra nei įkalčių, nei įtariamųjų, nei nukentėjusiųjų, o po susitikimo su banko atstove Madlena Vait (Jodie Foster), siūlančia puikią karjerą už nedidelę paslaugą, Kitas suvokia, kad šiame žaidime svarbiausi ne pinigai.
Televizijos vasarą neatostogauja, nors kartais sveika paatostogauti be jų, bet kartu su gerais filmais. To ir linkiu.
Jūsų – Jonas Ūbis
