Bulgarų Kristinos Grozevos ir Petaro Vylčanovo filmas „Šlovė“ („LRT Plius“, 12 d. 21.30) turėtų vadintis „Slava“, nes rusiškas laikrodis „Slava“ yra vienas šios karčios komedijos veikėjų. Tiksliau, jo dovanojimo motyvas. Kad su tėvų dovanotais laikrodžiais reikia elgtis atsargiai ir perduoti palikuonims, rodė dar Quentino Tarantino „Bulvarinis skaitalas“. Bulgarų filme tėvo dovanotą laikrodį „Slava“ kaip savo akį saugo ir kasdien prisuka geležinkelio darbininkas Canko Petrovas (Stefanas Denoliubovas). Jis punktualus ir padorus žmogus. Kartą stotyje radęs krepšį su didžiule pinigų suma, Canko atiduoda jį policijai. Susisisekimo ministerija apdovanoja Canko nauju laikrodžiu, kuris beveik iškart sugenda, o senasis „Slava“ dingsta ministerijos labirintuose. Canko visais būdais bando jį atgauti, kol tampa įpainiotas į politinę bylą, mat žiniasklaida kaltina ministeriją didelio masto korupcija. Tada viešųjų ryšių specialistė nusprendžia, kad paprastas ir doras Canko, kuris atrodo lyg perkeltas į šiuolaikinę Bulgariją iš kitos, paprastesnės analoginės epochos, gali „sužmoginti“ ministerijos įvaizdį. Tačiau Canko pernelyg padorus. Iš jo juokiasi bendradarbiai, jis nemoka kalbėti, bet iškart sužadina simpatiją.
Pagal visas panašių filmų taisykles viešųjų ryšių specialistė Julija turėtų būti ne tik Canko antagonistė, bet ir manipuliuotoja, karjeristė, trumpai tariant, kažkas panašaus į tą stereotipų rinkinį, kurį vieno ar kito PR specialisto pavidalu matome televizijose per rinkimų kampanijas ir po jų. Tačiau Julija, priešingai, filme darosi vis simpatiškesnė, net jei jos ir nepamilsime. Pasikeitęs požiūris į Juliją, beje, suteiks daugiau įtaigos karčiai filmo pabaigai. Nežinau, ar po visų „Lietuvos geležinkelių“ aferų ir peripetijų dar reikia įkalbinėti žiūrėti „Šlovę“, bet filmo humoras ir nuoširdi empatija tikrai nenuvils.
Darbininkai, mokytojai ar tiesiog paprasti žmonės šių dienų kine atrodo daug egzotiškesni personažai už visokio plauko ateivius iš kosmoso. 1984 m. pasirodžiusios Marko Rydello dramos „Upė“ (LRT, 9 d. 00.10) veikėjai – jaunų fermerių pora. Jie kovoja už savo žemę, teisę ją dirbti. Vietinis turtuolis supirkinėja žemę, kad galėtų ją užlieti ir statyti pelningą elektrinę. Tačiau Mei ir Tomas (dar visai jauni Sissy Spacek ir Melas Gibsonas) ryžtasi nelygiai kovai su koncernu, nors beveik visi kaimynai jam nusileido. Šeimos skolos auga, nes bankas atisako suteikti paskolą, ir Tomas priverstas pradėti dirbti fabrike.
Pasirodymo metais atrodė, kad „Upė“ tęsia dar 4-ojo dešimtmečio pabaigoje susiformavusią JAV socialinio kino tradiciją. Manau, kad šiuolaikiniame kontekste garsesnė bus ekologijos tema. Ją pabrėžia ir Vilmoso Zsigmonto nufilmuoti epiški vaizdai – potvynio užlietos žemės, audros skandinami naminiai gyvuliai, žmonių kova su gamtos stichija.
Į šiuolaikiškumą pretenduoja Michaelo Almereydos filmas „Cimbelinas“ (LNK, 11 d. 22.30). Jo veikėjai – narkotikais prekiaujanti motociklininkų gauja. Korumpuoti ryšiai juos sieja su policija, todėl „verslas“ klesti. Tačiau Cimbelino žmona nori, kad vyras nutrauktų ryšius su policija, nes trokšta didesnio pelno. Tada mieste prasideda kova. Intrigos ir žmogžudystės apima vis didesnę miesto dalį. Nė vienas nėra saugus.
Edas Harris, Ethanas Hawke’as, Dakota Johnson ar Milla Jovovich, manau, sutiko vaidinti šiame mažo biudžeto filme todėl, kad tikėjosi įkūnyti Shakespeare’o tragediją, kurios veiksmas perkeltas į mūsų dienas. Tačiau šis režisieriaus pasirinktas principas gali atrodyti naujas tik pastarąjį šimtmetį giliai įmigusiam naivuoliui, siekiančiam neva priartinti klasiką prie šiuolaikinio žiūrovo. Tokia švietėjiška liga, regis, apsikrėtęs ir ne vienas lietuvių teatro kūrėjas. Nors Shakespeare’o veikėjai ir mėgsta persirenginėti, toks kostiumų pasikeitimas kaip „Cimbeline“ nieko nereiškia. Kad klasikinis veikalas įgautų naują skambesį, reikia ne tik šiuolaikinių kostiumų ir urbanistinių peizažų, bet ir mokėti žaisti su žiūrovų lūkesčiais arba gilintis į klasikinį tekstą, paverčiant jį darbine medžiaga. „Cimbeline“ nėra nei vieno, nei kito požiūrio, tekstas sutrumpintas daugiau nei per pusę, monologų beveik nelikę, pasakojimas virtęs dar viena žiauria istorija apie baikerius ir policininkus.
Kad prasidėjo vasara, rodo televizijų programos, kuriose daug kartojimų ir visokio sporto, net lietuviško futbolo, kuris savaime atrodo oksimoronas. „LRT Plius“ šeštadienį (8 d. 21 val.) pradeda kartoti filmus apie agento 007 nuotykius. Pirmasis – 1962-aisiais sukurtas Terence’o Youngo „Daktaras Ne“ – dar pigus, mažo biudžeto filmas, perkeliantis į Jamaiką, kur Džeimsas Bondas (Sean Connery) ieško britų agento žudiko ir susitinka su genialiu mokslininku, įkūnijančiu pasaulinį blogį. Žiūrovams, regis, tada reikėjo tiek nedaug, kad Bondas virstų mėgstamu personažu ir kelis dešimtmečius žadintų žiūrovų fantazijas. Dabar filmams apie Bondą reikia vis daugiau milijonų, kuo įmantresnių gaudynių ir vis mažiau lieknų gražuolių, bet blogis lieka toks pat – galingas ir abejingas pasauliui.
Jūsų – Jonas Ūbis
