Vis stebiuosi, kodėl lietuviai taip garbina žodį „elitas“ ir viską, kas juo įvardijama. Nenustebsiu, jei netrukus pas mus viskas bus elitiška, pavyzdžiui, elitiniai elgetos ar elitiniai politikai. Todėl siūlau prisiminti Sylvaino White’o filmą „Pasmerktas būrys“ (TV1, 17 d. 21 val.), kurio originalus pavadinimas „The Losers“. Jo veikėjai – penki elitinio specialaus CŽV būrio nariai, kurie išsiunčiami į Bolivijos džiungles. Uždavinys kaip visada – „surasti ir sunaikinti“ narkotikų prekeivių bazę, bet nuvykus į vietą paaiškėja, kad būrį tiesiog „pakišo“ ir jis patenka į kryžminę dviejų kovojančių stovyklų ugnį. Likę gyvi būrio nariai nusprendžia keršyti dėl visko kaltam CŽV apsukruoliui Maksui. Jie pasitraukia į pogrindį ir kuria elitinės reputacijos susigrąžinimo planus, juolab kad giminaičiai jau gavo pranešimus apie artimųjų mirtį. Iš alkoholizmo ir visokio moralinio nuopuolio vyrus išgelbėja prie būrio prisidėjusi gražuolė Aiša (Zoe Saldana), pažadėjusi uždaruose karstuose visus sugrąžinti į tėvynę. Jeigu jie kartu sugebės nugalėti niekšą Maksą (Bondo priešas daktaras No, palyginti su juo, atrodo kaip pirmokėlis), kuris rengiasi įtraukti visus į naują pasaulinį karą, uždavinys bus įvykdytas su kaupu.
White’as – Paryžiuje užaugęs amerikiečių beisbolininko sūnus, sukūręs ne vieną populiarų vaizdo klipą, tad ir „Pasmerktas būrys“ atrodo kaip iki pusantros valandos ištęstas ypatingo grožio ir puikaus ritmo vaizdo klipas, infantiliškas, bet kartu žavus reginys. Tuos, kurie XX a. pabaigoje buvo ištikimi „vidiakų“ nuomos klientai, „Pasmerktas būrys“ sugrąžins į jaunystės ar paauglystės metus ir privers dar kartą patirti tada uždraustus malonumus, kurie gal ir nebuvo susitikimai su didžiuoju kino menu, bet žadino kitokio gyvenimo ilgesį.
Chriso Brinkerio filmas „Nusikaltėlių šalis“ (Baltijos TV, 15 d. 21.30) paremtas tikrais įvykiais. Į policijos detektyvo Karterio rankas patenka profesionalus žudikas Džesis. Detektyvas įtikina jį tapti informatoriumi ir padėti demaskuoti nusikalstamą sindikatą. Tačiau atsitinka taip, kad nusikaltėliai nusprendžia įvykdyti mirties bausmę jiems abiem, tad detektyvas ir žudikas turės susivienyti ir sunaikinti nusikaltėlius. Siužetas gal ir neįkvepia, bet Willemo Dafoe ir Matto Dillono duetas vertas dėmesio.
Per karščius geriausia slėptis kino teatre. Bei jei apsėdo didis tinginys, galiu pasiūlyti lavoninę. Į ją perkels Andre Overdalio filmas „Skrodimas“ (Baltijos TV, 15 d. 23.40). Du jo herojai – mažo miestelio patologai anatomai Tomis Tildenas (Brian Cox) ir jo sūnus Augustas (Emile Hirsch) – bando išsiaiškinti, kaip mirė žiauriai nužudyta jauna ir graži mergina, ir aptinka ritualinių apeigų pėdsakus.
Tomio prozektoriume siaubo filmų gerbėjai pasijus kaip namie: siužetas įdomus, veikėjai simpatiški (jautrūs tėvo ir sūnaus pokalbiai apie pasimatymus), o veiksmo vieta – spalvinga. Operatorius Romanas Osinas kartu su režisieriumi talentingai atkuria lavoninės atmosferą: šaltos šviesos nutviekstas kambarys, tamsoje skendintis ankštas koridorius, senas liftas. (Beje, režisierius yra prisipažinęs, kad mėgstamiausia jo filmo scena, kai abu veikėjai lifte aptarinėja motinos mirtį.) Čia gali atsitikti bet kas, tačiau veiksmas įgyja pagreitį, kai prabyla tamsiosios jėgos, tik keista, kad išsilavinę veikėjai taip lengvai patiki jų egzistavimu. Bet jei pernelyg nepriekabiausite prie filmo kūrėjų, tikrai pajusite specifinį malonumą. Juk neatsitiktinai rašytojas Stephenas Kingas pavadino „Lavoninę“ savo mėgstamiausiu 2016 m. siaubo filmu.
Jei nemėgstate žanrinio kino, siūlau prisiminti Dexterio Fletcherio „Erelį Edą“ (TV3, 16 d. 19.30), juolab kad naujausias režisieriaus filmas „Rocketman“ jau rodomas kino teatruose. 2016 m. pasirodęs „Erelis Edas“ – tragikomiška Michaelo Edwardso istorija. Edwardsas, kurį filme suvaidino Taronas Egertonas, – britų slidininkas, šuolių nuo tramplino mėgėjas, niekad nesiliovęs tikėti savimi, nepaisydamas to, kad niekas netikėjo jo sugebėjimais.
Iš darbininkų šeimos kilęs Edwardsas nuo mažens svajojo apie olimpines žaidynes, išbandė daug sporto šakų. Padedamas charizmatiško ir maištingo trenerio (Hugh Jackman) jis nusprendė kovoti dėl medalių Kalgario žiemos olimpinėse žaidynėse 1988 metais. Neįtrauktas į nacionalinę rinktinę, Edas treniravosi Suomijoje, gyveno psichiatrinėje (taip pigiau), jo sportinė įranga buvo „iš antrų rankų“. Edwardsas užėmė paskutinę vietą ir tapo žiūrovų numylėtiniu, bet po šios olimpiados taisyklės buvo sugriežtintos, kad į žaidynes nepatektų tokie mėgėjai kaip Edas.
Sako, kad britai mėgsta didvyriškus nevykėlius. Gal todėl, kad jų veiksmai ir siekiai – moraliniu požiūriu nepriekaištingi. Jie iš kito, primiršto pasakojimo, kuriame net karalių niekas nevadino elitu.
Jūsų – Jonas Ūbis
