Evano Goldbergo ir Setho Rogeno komedija „Interviu su diktatoriumi“ (LNK, 24 d. 22.50) prieš kelerius metus sukėlė daug triukšmo, mat papiktino Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong-uną. Jis reikalavo filmo nerodyti, bet efektas buvo priešingas, juk ar gali būti geresnė reklama už draudimą? Juolab kad ant filmo plakato dar ir korėjietiškai parašyta: „Netikėkite tais negarbingais ir neišprususiais amerikiečiais.“
Be abejo, diktatoriaus reakcija buvo perdėta, sakoma, jis liepęs surengti programišių ataką prieš filmą sukūrusią studiją, bet būkime teisingi – ne tik Šiaurės Korėjos vadovas nori būti rodomas ir aprašomas kaip neklystantis visų dorybių įsikūnijimas. „Interviu su diktatoriumi“ veikėjai – amerikiečių pokalbių šou žvaigždė Deivas (James Franco), kuriam priekaištaujama, kad jis nemoka parengti rimtų interviu, ir jo prodiuseris Aronas (Seth Rogen) – susitaria dėl interviu su Kim Jong-unu (Randall Park). Tai bus draugų atsakas kritikams. Bet apie tai sužino CŽV ir nusprendžia, kad Deivas su Aronu turi diktatorių nužudyti.
„Interviu su diktatoriumi“ kūrėjai kritikuoja ne tik Šiaurės Korėją, bet ir savo tėvynę. JAV filme – pusgalvių šalis. Filmo humoras, žinoma, nėra rafinuotas, bet juk nieko panašaus ir nelaukta. Po ketverių nuo filmo pasirodymo praėjusių metų gyvenimas įrodė, kad yra įdomesnis (ir juokingesnis) už bet kokią komediją: užtenka prisiminti JAV prezidento ir Šiaurės Korėjos vado norus draugauti ir susitarti. Kol kas nepavyko, bet juk vyriški žaidimai taip paprastai nesibaigia.
Kitą vyriškų žaidimų variantą siūlo graikų režisierė Athina Rachel Tsangari filme „Ševaljė“ („LRT Kultūra“, 26 d. 21.30). Jo pradžioje matome įkūnytą ne vieno lietuvio svajonę: Egėjo jūra, prabangi jachta, o joje – šeši skirtingo amžiaus vyrai. Jų profesijos solidžios – gydytojas, geometrijos mokytojas, draudimo agentas, nekilnojamojo turto prekeivis... Jų paslaugoms – trys patarnautojai. Vyrai išsirengė žvejoti. Bet vienas pasiūlo žaidimą, kuris taps tikrais psichologiniais spąstais. Kelias likusias dienas kiekvienas jų vertins viską, ką darys kiti. Ponai lygins savo pajamas, penio dydį, erekcijos dažnumą, cholesterolio lygį, gebėjimą žvejoti, surinkti baldus, vienas kito meninius talentus. Visa tai turi padėti išsiaiškinti, kuris geriausias.
Varžyboms įsibėgėjant režisierė įterpia vis daugiau absurdiškų detalių, o kartais ir nematomos pasakojimo slinktys suteikia tam, kas vyksta ekrane, siurrealistinį atspalvį, juolab kad visi veikėjai žaidime dalyvauja nepaprastai rimtais veidais. Režisierė puikiai išnaudoja klaustrofobiją (jachtos erdvė), kontaktų su išoriniu pasauliu nebuvimą ir, žinoma, ritualų pasikartojamumą. Tai suteikia „Ševaljė“ atitinkamą ritmą ir reginį daro dar keistesnį.
Filmas nuolat kelia klausimą, kieno tai metafora. Kam jos reikia režisierei? Ar tai vyriško narcisizmo parodija? Ar žiniasklaidoje vyraujančių vyriško elgesio pavyzdžių ir su jais susietų sėkmės, prestižo, jėgos, statuso įvaizdžių demonstracija? O gal pasityčiojimas iš liberalų, nuolat kalbančių apie konkurenciją? Gal net visko kartu metafora, nors prisipažinsiu, kad man „Ševaljė“ veikėjų žaidimai priminė lietuvišką Seimą, o kelis seimūnus (iš mylimų patriotų konservatorių) net įsivaizdavau plaukiančius ta jachta.
„Ševaljė“ siejamas su staiga išgarsėjusia ir greit nuslūgusia graikų Naująja banga. Man regis, atsakymą, kodėl ta banga nuslūgo taip greit, galima rasti ir „Ševaljė“, nes, nepaisant visų privalumų, filmas gana manieringas, atitrūkęs nuo Graikijos kasdienybės ir jos problemų.
Laukia dar vienas ilgasis savaitgalis, todėl pirmadienį per Jonines kiekviena televizija rodys dešimtis filmų. Vasara ir taip kartojimų metas, o per šventes kartais net gėda skaityti programą ir kyla klausimas, ar televizijų programų sudarytojai patys tiki, kad jų parinktus filmus kas nors žiūrės. Kita vertus, juk sunku pasakyti, kiek metų LRT be perstojo suka serialus apie Puaro, panelę Marpl ir Senį. Net baisu pagalvoti, kiek žiūrovų kartų paseno žiūrėdami šiuos serialus.
Kartais sekmadienį po sočių pietų ir man kyla noras prisiminti šimtą kartų matytas nusikaltimų istorijas art deco ar pokario interjerų fone. Ką jau kalbėti apie Džeimso Bondo nuotykius ar Alfredo Hitchcocko filmus, kuriuos vėl išsijuosusi kartoja LRT ir „LRT kultūra“. Michaelo Radfordo „Briliantinis planas“ (BTV, 22 d. 21.3) – iš panašių nostalgiją (tegu ir ne savo praeičiai) žadinančių filmų. Jo veiksmo vieta – 7-ojo dešimtmečio pradžios Londonas. Laura (Demi Moore) yra pavyzdinga Londono deimantų korporacijos darbuotoja. Nepaisant aukštos kvalifikacijos ir ambicijų, ji negali prasimušti į aukštesnes valdymo struktūras, nes yra moteris. Laurą net žadama atleisti. Kol taip neįvyko, į ją kreipiasi senas pastato sargas (Michael Caine), kuris prieš išeidamas į pensiją nori suvesti savas sąskaitas. Kartu jie nuspręs apiplėšti firmos saugyklą, kurioje – net dvi tonos deimantų.
Jūsų – Jonas Ūbis
