7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laimingo gyvenimo receptai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 21 (1300), 2019-05-24
Kinas Rodo TV
„Paryžius–Manhatanas“
„Paryžius–Manhatanas“

Šį šeštadienį Woody Alleno filmo nebus. Tačiau TV1 (26 d. 23.05) parodys Sophie Lellouche komediją „Paryžius–Manhatanas“ (2012). Jos herojė – didžiulė Alleno kūrybos gerbėja – ieško gyvenimo prasmės įsivaizduojamuose pokalbiuose su savo dievaičiu. Alleno filmus veikėjai perduoda iš rankų į rankas kaip priklausomybės bendruomenei ženklą. Seniai esu jos narys, todėl vis dar prisimenu, kas negrąžino prieš trisdešimt metų pasiskolintos Alleno „Rugsėjo“ vaizdajuostės.

 

Alleno filmai – geriausi vaistai nuo meilės ligos ar vienatvės. Tai patvirtina ir filmo „Paryžius–Manhatanas" herojė Alisa (Alice Taglioni). Ji dirba iš tėvo Isako (Michel Aumont) paveldėtoje vaistinėje, yra nepriklausoma, neturi šeimos, bet uoliai dalyvauja penktadienio šeimos pietuose. Alisos sesuo Elen (Marine Delterme) – jos priešingybė: juristė, vyras finansininkas, duktė paauglė. Tačiau tėvas nepraranda vilties Alisą ištekinti, todėl kaišioja jos vizitines korteles kiekvienam vyrui. Bet Alisa reaguoja ramiai, net į aliarmų specialistą (puikus Patrickas Bruelis), kuris Alleno pavardės net negirdėjęs. Ji žiūri Alleno filmus, todėl sugeba tinkamai panaudoti dideles ironijos ir saviironijos dozes. Alleno kūryba puikiai gydo visus kompleksus ir kiekvienąkart įrodo, kad intelektualumas net mikrobendruomenėse (ką jau kalbėti apie prezidento rinkimus) prideda taškų.

 

Nežinau, kaip pasibaigs šio savaitgalio rinkimai, tačiau „Paryžius–Manhatanas“ bet kuriuo atveju padės susitaikyti su jų rezultatais. Tai lengvas, sakyčiau, vasariškas filmas, nors kartu ir neurotiška komedija apie meilę. Po sermėgiškų kandidatų į prezidentus diskusijų jis pasirodys lyg šviežia vyšnaitė ant prarūgusio televizijų rinkimų savaitgalio torto.

 

Maysaloun Hamoud filmo „Tarp mūsų“ („LRT Plius“, 29 d. 21.30) veiksmas nukels į Tel Avivą ir pasakos apie tris moteris – Izraelio pilietybę turinčias palestinietes, kurios kartu nuomojasi butą ir bando rasti pusiausvyrą tarp tradicijų ir dabarties, tikėjimo ir laisvės, religijos ir lyčių lygybės. Kontrastas tarp vienos veikėjos konservatyvių pažiūrų ir pažangaus miesto gyvenimo sukuria daug juokingų situacijų ir nesusipratimų. Humoras – taip pat geras vaistas.

 

Jau pasirodė pranešimų, kad „Matricos“ kūrėjos – seserys Lana ir Lilly Wachowski – rengiasi perkurti savo garsiausią filmą, bet šiąnakt (LNK, 24 d. 03.15) bus galima prisiminti jų 2014 m. fantastinį filmą „Jupiteris. Pabudimas“. Jo herojė Jupiterė (Mila Kunis) sapnuoja žvaigždes, bet atsibunda žiaurioje realybėje – ji dirba valytoja ir valo Čikagos turtuolių tualetus. Todėl kiekvieną rytą, vos atsibudusi, Jupiterė sako, kad nekenčia savo gyvenimo.  

 

Tėtis anglų astrofizikas mergaitę pavadino didžiausios Saulės sistemos planetos garbei, nors mama, su kuria jis susipažino apsnigtoje Nevos krantinėje, tam ir priešinosi. Po tėvo mirties nuo banditų rankos mama buvo priversta emigruoti į JAV. Jupiterė čia ir užaugo. Dabar ji turi patėvį, kuris priekaištauja Jupiterei, kad ši negali ištekėti, esą užteks vaizduoti protingą. Matyt, tą patį sau pasakė ir seserys Wachowski. Jų filmas – toks naivus, infantilus „trešas“ apie Pelenę, kad net įdomu pasižiūrėti, kaip nežemiškos civilizacijos atstovas įsikiš į Jupiterės likimą, mat merginos genų kombinacija atitinka mirusios jo planetos valdovės genus. Nors gal kas nors filmą pavadins ir kempu – šiemet šis žodis vėl tapo madingas.

 

Vis dėlto arčiau kempo Scotto Derricksono komiksas „Daktaras Streindžas“ (TV3, šįvakar, 24 d. 21.45), atėjęs tarsi iš Carloso Castanedos ir Howardo Lovecrafto kūrybos. Patekęs į siaubingą automobilių avariją neurochirurgas ir skeptikas Styvenas Streindžas (Benedict Cumberbatch) bandydamas išsigydyti vyksta į Katmandu ir atranda turįs neįtikėtiną gebėjimą transformuoti laiką ir erdvę, nors prieš avariją netikėjo jokia mistika. Dabar jo misija – ginti Žemės gyventojus nuo blogio, kad ir kokį pavidalą šis įgytų.

 

Filmas daugialypis: ezoterikos mėgėjai jame pamatys parabolę apie iniciaciją, niekinantieji pastaruosius – tokios parabolės parodiją, jis patiks ir paaugliams – nuotykių bei specialiųjų efektų mėgėjams, ir tiems, kurie mėgsta gerai pastatytas muštynes, kai astraliniai kūnai išskrenda iš fizinių. Kiekvienas filmo personažas – tikras atrakcionas, bet originaliausia – plikai skusta Tilda Swinton, tiksliau, jos suvaidintas androginas, beje, primenantis vieną ankstyvųjų aktorės vaidmenų – Orlandą Sally Potter filme. Laimė, Swinton sugeba paversti pokštu visą new age naraciją, ant kurios laikosi populiarioji kultūra, nors prieš naktį geriau ir neprisiminti Madonnos pasirodymo „Eurovizijoje“. Panašių postmodernistinių užuominų filme su kaupu: ir į Aldousą Huxley, ir į Christopherį Marlowe, kuris, beje, taip pat buvo gydytojas, ir į daktarą Faustą. Tačiau „Daktarą Streindžą“ nuo panašių kino komiksų skiria humoras: jei tipo, kuris pasitelkęs transcendentinę meditaciją išgelbsti pasaulį nuo kosminės ektoplazmos, istorija būtų pasakojama rimtu veidu, ją suvirškinti būtų neįmanoma.

 

„Daktaras Streindžas“ taip pat siūlo laimingo gyvenimo receptą, kuris vis absurdiškesnėje mūsų tikrovėje ne toks ir nerealus: reikia trupučio medicinos ir žiupsnelio tikėjimo, laikytis principų ir juos laužyti, jei to prireiks, daug bravūros ir dar daugiau geležinio nuoseklumo. Trumpai tariant, kartu ir pasninko, ir karnavalo.
 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Paryžius–Manhatanas“
„Paryžius–Manhatanas“
„Tarp mūsų“
„Tarp mūsų“
„Jupiteris. Pabudimas“
„Jupiteris. Pabudimas“
„Daktaras Streindžas“
„Daktaras Streindžas“