Daugiau temų

Galvoti apie praėjusius metus yra sudėtinga, keista, sunku. Vasarą, tarpe tarp dviejų karantinų, rašiau, kad vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi ir nei menas, nei jo kritika, kaip ir pats gyvenimas, nebegali būti tokie, kaip anksčiau.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pedro Almodóvaro filmo „Skausmas ir šlovė“ (TV1, 27 d. 21 val.) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg animuotuose mokslo populiarinimo filmo kadruose. Taip su šypsena Almodóvaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus.

Šiandien nesinori kalbėti apie tai, ką praradome, norisi prisiminti tai, kas lieka mums, Irenai Veisaitei išėjus. Turbūt kiekvienas turime savo Ireną Veisaitę. Vienam ji – geriausia dėstytoja, kitam – žmogus, kuris imdavo už rankos ir eidavo kartu per abejones tiesos link. Kitas gal iš Irenos mokėsi atleisti tiems, kuriems, atrodytų, neįmanoma atleisti. Aštrus protas ir šilta širdis. Tokia buvo Irena Veisaitė, tylus garsus žmogus. Išėjo nepadėjusi taško, nes tokios asmenybės deda daugtaškį, išėjo neužpūtusi žvakės, nes tokios asmenybės taip ir lieka liepsnoti...

Reiškiame nuoširdžią užuojautą artimiesiems.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vardu 

direktorė Rūta Kačkutė 

Linas Vildžiūnas

Irena Veisaitė (1928 01 09 – 2020 12 11)

Tiesiog Irenėlė Ji buvo daugybei buvusių auklėtinių, studentų, draugų, kolegų, bendraminčių. Visi mes buvome Jos mokiniai, net jei kartais su Ja pasiginčydavome. Ji buvo nepaprastai geranoriškas, atviras, plačios sielos Žmogus, prie Jos norėjosi šlietis. Net būdama jau silpnos sveikatos („Aš jau ne tokia žvitri kaip anksčiau“, – kalbėjo Irenėlė šių metų birželio 23-iąją atsiimdama aukščiausią Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių) Ji išliko nepaprastai smalsi, norinti aprėpti viską, džiugiai išgyvenanti visus Lietuvos laimėjimus ir skausmingai – nesėkmes. Atrodė, kad Ji yra ir bus dar ilgai.

Martyna Jurkevičiūtė

Bruce’o Naumano retrospektyvinė paroda „Tate Modern“

Antrasis karantinas Londone truko mėnesį ir po jo galerijos vėl įsileidžia žiūrovus. Amerikiečių menininko Bruce’o Naumano (g. 1941) retrospektyvinėje parodoje „Tate Modern“ lankiausi prieš karantiną ir dar kartą einu po jo. Būna parodų, stipresnių už kitas, o ši ilgam pasiliko mintyse.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuvos fronte nieko naujo: visi kariauja su visais ir su kovidu. Bet būčiau neteisus sakydamas, kad lietuvių politikams ir jų ekspertams reikia psichoanalitikų, – bijau, jie pernelyg paprasti ir nuspėjami, kad būtų kam nors įdomūs. Kinas ir televizijos serialai per pastaruosius dešimtmečius jau suformavo psichoanalitikų – visų mįslių aiškintojų – įvaizdį.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su Giedre Jankevičiūte  

Paprastai menotyrininkai kalbinami apie menininkus, meno reiškinius, parodas, tačiau dailės gyvenime nemažai priklauso nuo to, kur pakryps tyrėjo, kritiko, kuratoriaus dėmesys. Šio pokalbių ciklo su menotyrininkais (-ėmis) tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas. 

Kalbiname dailės istorikę, parodų kuratorę, Vilniaus dailės akademijos profesorę Giedrę Jankevičiūtę (g. 1960). Ji 1983 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą, 1994 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Roberto Antinio vyr. (1898–1981) kūryba ir XX a. Lietuvos skulptūra“. Pagrindinės tyrimų kryptys: XIX a. pab. – XX a. dailė ir dailės gyvenimas, dailės istorijos šaltiniai ir istoriografija. Šiuo metu tiria 1939–1944 m. Lietuvos dailę. Yra daugybės reikšmingų leidinių autorė ir sudarytoja.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gal pamenate vieną pavasario naujieną, kai Quentinas Tarantino pareiškė, kad jam geriausias 2019 m. filmas – Alexandre’o Aja „Plėšrūnai“? Sekmadienio naktį (gruodžio 6 d. 00.05) jį parodys LNK. Siaubo filmų požanrio animal attack žinovai „Plėšrūnus“ lygina su klasikiniais Steveno Spielbergo „Nasrais“ ir žavisi prancūzų režisieriaus sugebėjimu kurti tikrą ir nenuslūgstančią įtampą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Posakį „Stokholmo sindromas“ girdėjo visi. Kanadiečių režisierius Robert’as Budreau nusprendė sukurti filmą apie tai, iš kur šis sindromas atsirado. „Stokholmas“ (LNK, gruodžio 2 d. 22.30) perkels į 1973-iųjų vasarą, Švedijos sostinę, didelį banką. Apsirengęs kaubojumi (odinė striukė su Teksaso vėliava, odinės kelnės, tamsūs akiniai ir vešlūs ūsai) vyras, pašaudęs automatu į lubas ir paleidęs garsią muziką, priverčia banko darbuotoją Bjanką skambinti policijos viršininkui.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gal esu naivus, bet stebina masinės kultūros sugebėjimas paversti didvyriais nusikaltėlius ir žudikus, suteikti jiems romantišką aureolę. Pastaruoju metu tokiu personažu tapo Kolumbijos narkotikų baronas Pablo Escobaras. Knygos apie jį ir šių knygų autoriai pasiekė net Lietuvą, o ką jau kalbėti apie vietinius galvažudžius, apie kuriuos kurpiami vis nauji serialai.