Autofikcija šventėms

Pedro Almodóvaro filmo „Skausmas ir šlovė“ (TV1, 27 d. 21 val.) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg animuotuose mokslo populiarinimo filmo kadruose. Taip su šypsena Almodóvaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus. Tačiau, nepaisant net fizinio Salvadorą vaidinančio Antonio Banderaso panašumo, iškart atpažįstamų džemperių ar paviljone atkurto Almodóvaro buto, „Skausmas ir šlovė“ – ne visai autobiografinis filmas. Jo apibūdinimą „autofikcija“ Almodóvaras įdėjo į Salvadoro mamos lūpas: ji nugirdo šį žodį, kai sūnus davė interviu. Nors „autofikcija“ filme skamba ironiškai, ko gero, ji tiksliausiai apbūdintų ne tik „Skausmo ir šlovės“, bet ir ne vieną Ingmaro Bergmano, Federico Fellini ar Andrejaus Tarkovskio filmą. „Skausmo ir šlovės“ pradžioje nuo skausmo apdujęs Salvadoras pasako sutiktai aktorei absurdiškai skambančią frazę, esą dabar, restauruotame jo filme, ji vaidina geriau. Ši atsako, kad filmas liko tas pats. Filmai nesikeičia, bet žiūrėdami senas juostas matome ir save – jose atspindėtus ir pasikeitusius lyg magiškame veidrodyje.

Metams baigiantis dažnai bandome suprasti, kas pasikeitė. Šiemet viskas atrodo aišku iškart, nors namuose praleistas laikas, matyt, tik vėliau bus suprastas ir įvertintas. Televizijos neskuba ko nors keisti ir metų pabaigai siūlo tuos pačius filmus, mišias, virėją Beatą, cukrinius kunigėlius ir pabodusius lietuviškus ritualus, kurie kažkodėl vadinami šventiškais.

Kalėdiškesnis už visas saldžias komedijas man atrodo Guillermo del Toro filmas „Vandens forma“ (TV3, 26 d. 21.30). „Vandens forma“ atrodo iškart suprantama ir aiški: tai pasaka suaugusiems, nostalgiškas, bet kartu paprastas filmas apie meilę, apie tai, kad didžiausią grėsmę kelia ne simboliški „kiti“ ar monstrai iš mūsų sapnų, bet tie, kurie nori, kad visi aplink būtų „normalūs“.

„Vandens formos“ istoriją matome nebylės Elaizos (Sally Hawking) akimis. Ji negali kalbėti, nes vaikystėje buvo pažeistos balso stygos. Elaiza buvo rasta vandenyje, užaugo prieglaudoje, o dabar dirba valytoja karinėje laboratorijoje. Nuo pat pirmųjų kadrų kartu su Elaiza filme atsiranda vandens tema. Nuorodas į Carlą Gustavą Jungą, sakiusį, kad su vandeniu susiję sapnai yra nuoroda į artėjančias esmines permainas, del Toro visą filmą subtiliai papildys kitomis archetipinėmis vandens reikšmėmis. Juk ir Elaizos pasaulis apšviestas ir nuspalvintas taip, kad primena akvariumą ar povandeninę grotą.

„Vandens formos“ veiksmas nukelia į 1962-uosius, į požeminę laboratoriją Baltimorėje. Pulkininkas Striklandas (Michael Shannon) į ją atgabena Amazonės upėje sugautą pabaisą (Doug Jones) – žmogų amfibiją. Ją tirti skatina sovietų kosmoso pasiekimai – sovietai jau paleido į kosmosą ne tik šunį, bet ir žmogų. Amerikiečiai atsilieka. Būtybė turi savybių, kurios galėtų jai padėti išgyventi kosmose. Tačiau Striklandas to nesupranta, elgiasi su amfibija žiauriai ir pritaria generolo nurodymui ją nužudyti. Striklandui pasipriešina Elaiza. Del Toro yra sakęs: „Dabar mes bijome kalbėti apie meilę, kad tai nenuskambėtų kvailai. Pasaulis perpildytas neapykantos, žmonės susvetimėję. Noriu kažką tam priešpriešinti. „Vandens forma“ – filmas apie netobulumą, apie atstumtųjų ir pažemintųjų grožį. Apie tuos, kurių nemato pasipūtę gyvenimo šeimininkai. Sukūriau pasaką apie pabaisas. Merginą apkabinanti pabaisa – dažniausiai bauginantis vaizdas. Bet ne man. Filme jų apsikabinimas nuostabus.“

Apie viską nugalinčią meilę – ir Jono M. Chu filmas „Pasakiškai turtingi“ (LNK, šįvakar, 18 d. 21 val.). Sukurtas pagal satyrinį Kevino Kwano romaną, šis pasakojimas apie naujųjų laikų Pelenę bando paaiškinti turtingų Azijos gyventojų mentaliteto ypatybes ir kartu pasišaipyti iš turtuolių įpročių, kurie, regis, nelabai skiriasi, kad ir kurioje pasaulio dalyje atsidursi. Blogo skonio „internacionalas“ triumfuoja visur, todėl neabejoju, kad auksu spindintis Donaldo Trumpo namų tualetas gali įkvėpti ne tik pagrindinės filmo herojės Reičel Čiu (Constance Wu) draugės – ekscentriškosios Peik Lin (Awkwafina) – tėvus, bet ir turtingus lietuvius.

Komiškas ir Jurijaus Pivovarovo dokumentinio filmo „Ideologijos sekretorius“ (Currenttime.tv, 19 d. 22.20) herojus – šešiolikmetis Ivanas Komendantovas. Jis – Maskvos komjaunimo komiteto ideologijos sekretorius, svajojantis tapti politologu. Ivanas apsiskaitęs, domisi rusų avangardu ir mielai imasi bet kokios užduoties, net suvedžioti merginą. Geriausiu rusų dokumentinio kino debiutu pernai pripažintas filmas pasakoja apie žmones, bandančius atkurti šalį, kurios nebėra.

Pilnametražis Steveno Spielbergo debiutas „Dvikova“ („LRT Plius“, 19 d. 21 val.) irgi turi filosofinį atspalvį: begaliniame Kalifornijos dykumos kelyje lengvąjį automobilį vejasi 40 tonų benzovežis su nematomu vairuotoju. Jis kaip likimas persekioja automobilį. Studijų metais Spielbergą žavėjo autorinis kinas, prancūzų Naujoji banga – „Dvikova“ iš to ir išaugo. Nežinia, kaip būtų susiklosčiusi ne tik Spielbergo, bet ir kino istorija, jei vienas prodiuseris nebūtų pasiūlęs jam sukurti „Nasrus“. Šis filmas ne tik davė milžinišką pelną, bet ir prisidėjo prie autorinio kino mirties Holivude.

Pandemija atėmė savaitgalio keliones į Krzysztofo Warlikowskio „Nowy Teatr“ Varšuvoje. Todėl laukiu šiemet Zalcburgo festivalyje įvykusios premjeros: Warlikowskio režisuotos Richardo Strausso „Elektros“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.), kurioje dainavo Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian. Prieš premjerą režisierius sakė: „Kiekvieno „Elektros“ herojaus charakteris blogas. Bet tai tragedija, todėl galime sakyti: visi jie nekalti, nes neišvengiami likimo posūkiai padaro, kad visi tampa įpainioti į blogį, visi kalti.“

Warlikowskio „Elektra“ yra dialogas su Zalcburgo festivalio tėvais – steigėjais. Straussas operos libretą paprašė sukurti Hugo von Hofmannsthalį, 1903 m. Berlyne susižavėjęs Maxo Reinhardto pastatyta jo drama „Elektra“. Vokiečių dramaturgas atsisakė aukštinti antiką. Jį įkvėpė Friedricho Nietzsche’s „Tragedijos gimimas“ ir Sigmundo Freudo tekstai. Pasak vieno recenzento, „Warlikowskis traktuoja operą kaip pasakojimą apie šiuolaikinę šeimą, kuri tapo patologijos atrama, ir finalą užlieja kruvina vizualizacija“. Trumpai tariant, bus įdomu. Tokių linkiu ir ateinančių metų.

Jūsų – Jonas Ūbis