Šiandien nesinori kalbėti apie tai, ką praradome, norisi prisiminti tai, kas lieka mums, Irenai Veisaitei išėjus. Turbūt kiekvienas turime savo Ireną Veisaitę. Vienam ji – geriausia dėstytoja, kitam – žmogus, kuris imdavo už rankos ir eidavo kartu per abejones tiesos link. Kitas gal iš Irenos mokėsi atleisti tiems, kuriems, atrodytų, neįmanoma atleisti. Aštrus protas ir šilta širdis. Tokia buvo Irena Veisaitė, tylus garsus žmogus. Išėjo nepadėjusi taško, nes tokios asmenybės deda daugtaškį, išėjo neužpūtusi žvakės, nes tokios asmenybės taip ir lieka liepsnoti...
