Tiesiog Irenėlė Ji buvo daugybei buvusių auklėtinių, studentų, draugų, kolegų, bendraminčių. Visi mes buvome Jos mokiniai, net jei kartais su Ja pasiginčydavome. Ji buvo nepaprastai geranoriškas, atviras, plačios sielos Žmogus, prie Jos norėjosi šlietis. Net būdama jau silpnos sveikatos („Aš jau ne tokia žvitri kaip anksčiau“, – kalbėjo Irenėlė šių metų birželio 23-iąją atsiimdama aukščiausią Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių) Ji išliko nepaprastai smalsi, norinti aprėpti viską, džiugiai išgyvenanti visus Lietuvos laimėjimus ir skausmingai – nesėkmes. Atrodė, kad Ji yra ir bus dar ilgai.
Ireną Veisaitę pakirto kovidas, ir mūsų šalies intelektualinis ir tikrojo patriotizmo peizažas akimirksniu tapo skurdesnis. Ji paliko mums daug pamokų, iš kurių svarbiausia – ištikima tėvynės meilė. Nepaisant daugelio nuoskaudų, nepaisant tragiškų karo metų, motinos ir artimųjų netekties, kalinimo Kauno gete, sutrypto žmogiškojo orumo ir slapstymosi baimės. Holokausto trauma, regis, persekiojo Ją visą gyvenimą ir suformavo Jos etinę maksimą – tarnauti žmoniškumui ir atleisti. Nes ir juodžiausių pervartų laikais žmoguje išlieka gėrio grūdas. Šį įsitikinimą įtvirtino Jos gelbėtojai – Ona ir Juozas Strimaičiai, Pranas Bagdonavičius ir ypač šviesaus atminimo Stefanija Ladigienė, tapusi Jai antrąja mama, o Ladigų vaikai – seserimis ir broliais. Irenos neaplenkė ir pokario represijos, kai mama Stefanija ir kiti Jai artimi žmonės buvo ištremti į Sibirą.
Tikrasis Irenos pašaukimas buvo ugdyti žmogų. Gal tam Ją paskatino klasės vadovė Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje Vanda Zaborskaitė, įskiepijusi ir meilę literatūrai. Irena pasuko literatūrologės keliu, vėliau atvedusiu į teatrologiją, tačiau didžioji Jos aistra buvo Jos studentai Vilniaus pedagoginiame universitete, prisimenantys dėstytojos mintis ir nepriklausomą laikyseną kaip svarbiausią savo sovietinės jaunystės patirtį. Kiek jų, pasklidusių po visą Lietuvą?
Ir, žinoma, Atviros Lietuvos fondas, kurį Irena Veisaitė ir Česlovas Kudaba įkūrė paskatinti George’o Soroso, nutvieskęs ištisą Lietuvos laisvėjimo dešimtmetį. Jo meninės, mokslinės, knygų leidybos, švietimo programos vėliau atsiskyrė, bet pratęsė savo veiklą ir daro poveikį visuomenei iki šiol. Dešimtasis dešimtmetis nebuvo vien gariūninių krepšių laikas, kaip jį pavaizdavo pagarsėjusi MO muziejaus paroda. Tai buvo intensyvus dvasinio laisvėjimo metas, skatinęs Lietuvą atsitiesti, nusimesti praeities kompleksų kuprą ir nebeperkelti jos savo vaikams. Ir jeigu mes kažko pasiekėme, o vis dėlto pasiekėme, tai ne politikų ir ne laisvosios rinkos, o į žmogų nukreiptų iniciatyvų, tokių kaip ALF, nuopelnas.
Irenėlė visada buvo šių iniciatyvų centre. Visada padedanti, paskatinanti, besidžiaugianti. Ši šviesi asmenybė buvo nepakanti tik agresyviam tamsumui, tempiančiam mus į praeitį. Tai Ji pritraukė į ALF’ą daugelį suinteresuotų žmonių, subūrė jo darnų kolektyvą, buvo tikroji ALF’o motina. Jos dėka suaktyvėjo ir Holokausto permąstymo diskursas, toks svarbus Lietuvos modernėjimui ir istorinei atminčiai, susikūrė „Atminties namai“, prisidėję prie mokymo apie Holokaustą mokyklose. Deja, šį diskursą vis tenka pradėti iš naujo. Ir čia, kaip ir daugelyje kitų sričių, dar ilgai pasigesime Irenos Veisaitės balso.
Sudie, Irenėle. Tave (pirmąkart išdrįstu šitaip kreiptis) priglobs akmenuota Estijos, tapusios Tau antrąja tėvyne, žemė šalia mylimo vyro Grigorijaus Kromanovo. Bet Tu liksi čia, su mumis, tarp mūsų.
