Kas įsiminė 2020-aisiais dailėje ir ne tik?

Aistė Kisarauskaitė

Galvoti apie praėjusius metus yra sudėtinga, keista, sunku. Vasarą, tarpe tarp dviejų karantinų, rašiau, kad vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi ir nei menas, nei jo kritika, kaip ir pats gyvenimas, nebegali būti tokie, kaip anksčiau. Kažkas feisbuke taikliai pasakė, kad laiką reikėtų pradėti žymėti kaip buvusį iki karantino ir po jo (tikiuosi, kad toks ateis), pavyzdžiui, 10 metų pr. ka. Šie metai taip ir atrodo – padalinti tarp neįvykusių projektų ir bandymo paskubomis, trumpą vasaros atokvėpio akimirką viską įgyvendinti. Mano teiginys, kad pokyčių laiku nėra aiškių kriterijų, kuriuos būtų galima pritaikyti meno vertinimui, nebuvo visai tikslus. Daugelis puikiai pamena 10-ojo dešimtmečio pakilimą, kai vyko didžiuliai pokyčiai, ore tvyrojo nuojauta, naujos ateities šauksmas. Šis pokyčių laikas visai kitas, greičiau panašus į karo būseną. Sunku suvokti, bet visas pasaulis iš tiesų sėdi kalėjime, tiksliau – namų arešte, kuris kad ir reflektuojamas, vis dar neturi aiškios pabaigos datos. Mums lieka didžiulė trauminė patirtis, su kuria teks tvarkytis. Todėl karantino tema sukurtas menas vis dar atrodo nevertintinas dėl tos pačios priežasties – viskas tik vyksta, tačiau kas tai yra ir kiek truks, kol kas negalime pasakyti.

Vis dėlto yra keletas kriterijų, kurie išlieka. Vienas jų taip pat susijęs su pasaulio pabaigos jausmu, tik dar baisesnės pabaigos, kurios nenubraukė jokie karantinai. Taigi, man vis dar atrodo svarbūs kūriniai, primenantys apie vadinamąjį „klimato atšilimą“, ieškantys kelių sutarti su pasauliu aplink, o ne jį valdyti, ar tiesiog alsuojantys mirštančio pasaulio nuojauta. Tad: Aurelijos Maknytės „Gamtos kabinetai“, rodyti Vilniaus rotušėje. Šia kryptimi veikia ir Dainiaus Liškevičiaus „Susisaistymas su vieta“, galerija „(AV17)“, pasaulio nuolaužų dvasia alsavo Roberto Narkaus paroda „Taryba“ galerijoje „Vartai“.

Taip pat norėčiau priminti didžiulį meistrystės įtaigumą, tačiau šį kartą ne menininko meistrystę, o pačios parodos, ją kūrusios komandos ar vienišo kuratoriaus, kai darniai sukasi visi mechanizmo krumpliaračiai, tvarkingai susukti net smulkiausi varžteliai ir tiksliai sumaišyti reikiami cheminiai elementai. Tad: 5-oji tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė „Metalofonas: Muziejus“, Vilniaus gynybinės sienos bastėja, kuratorė Jurgita Ludavičienė. Stiprų emocinį krūvį kuria juvelyrikos ryšys su muziejine ekspozicija, poetiški tekstai, ir, žinoma, puikiai atrinkti patys eksponatai. Meistriška ekspozicija iki pat etiketažo ir MO parodoje „Iš tos operos“, kuratorė Algė Gudaitytė, režisierė – Dalia Ibelhauptaitė, architektė – Ieva Cicėnaitė, nuotraukų autorius – Mindaugas Meškauskas, vaizdo projekcijos – Rimo Sakalausko. Efektingas, įmantrus, jungiantis meną su mikrobiologija Mindaugo Gapševičiaus ir komandos projektas „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“, eksponuotas „Atletikoje“. Paroda įgyvendinta bendradarbiaujant su Aukse Gaižauskaite (mikrobiologija), Antanu Gerliku (stiklas), Laura Kaminskaite (parodos dizainas, stiklas), kuratorius – Valentinas Klimašauskas.

Trečioji grupė yra man pačiai netikėta. Kol mąsčiau, kas jungia dar tris nedideles parodas, kurias įsiminiau, paaiškėjo, kad jos visos vyko „Artifex“ galerijoje. Tad: Barbora Gediminaitė, „Schemos“. Išgelbėti nuo kojų valymo islamiški maldos kilimėliai, islamiškas Laimos Kreivytės „Laukiu“. Ne islamiški, bet baletiški Andriaus Ermino „(Už)kulisiai“ iš ruberoido, kuriuos vos spėjau pamatyti prieš uždarant galerijas karantinui.

Ir paskutinis akordas – paroda, kurios nespėjau aplankyti ir dėl to labai liūdžiu, – galerijos „Arka“ jubiliejinė paroda „Baltoji buveinė. Trys dekados“. Tvirtai žinau, kad ji ne vienintelė, praleista dėl sunkiasvorės pandemijos. Ir nors tamsūs laikai mus vėl verčia nerimauti dėl savo ar artimųjų gyvybių, o žmonija tebežengia savo pabaigos, trijų Celsijaus laipsnių atšilimo iki šio šimtmečio pabaigos linkme, yra ir nedidelė viltis – „akivaizdu, kad pasaulis karantinavosi. Per šį laiką stebėjome teršalų sumažėjimą 7 proc.“, – naujienų agentūrai AFP sakė UNEP vykdomoji direktorė Inger Andersen. Nors tai vis dar nesukuria pakankamo teigiamo pokyčio, galime iš savo įkalinimo žvelgti į šį mažutį 2020 metų šviesos ir vilties blyksnį.

Laima Kreivytė

Šiais metais liūdniausias įvykis visai kultūrai – Irenos Veisaitės netektis. Tai žmogus, pagal kurį galėjai pasitikrinti moralinius orientyrus. Plataus tarptautinio akiračio ir kartu labai šilta, atidi, įsiklausanti. Turinti savo nuomonę, nenuolaidžiaujanti neteisybėms, bet neprimetanti savo požiūrio kitiems. Su ja bendraudamas suprasdavai, kad tolerancija – ne mada, o kultūros, visos valstybės gyvybingumo sąlyga. Tiesiog gera buvo žinoti, kad toks Žmogus yra. Tikiu, kad ir išliks mums kaip šviesulys šiais atšiauriais laikais.

Nepaisant pandeminės nykumos, dailės gyvenimas buvo intensyvus. Džiugu, kad ne tik Vilniuje: Kaunas vis intensyviau ruošiasi tapti Europos kultūros sostine, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre įkvepiančiai nuskambėjo „Mes galime būti herojais“, Šiauliuose įvyko pranašiškai skambantis festivalis „Virusas“, suintensyvinęs viešų erdvių programą. Pauliaus Andriuškevičiaus ir Vytauto Viržbicko kuruojama paroda atgaivino didžiausią miesto aikštę. Beje, ir Veriovkinos plenerai Utenoje tampa vis įdomesni, aktualesni. Svarbu, kad menininkai neužsidarė savo kiautuose – reagavo į nežabotą diktatūros siautėjimą Baltarusijoje (Diletos Deikės ir Jelenos Škulis projektas „Siuvinėti vėliavą“), Lenkijos moterų protestus (Valentino Klimašausko pakviestų menininkų palaikymo akcija žurnale „Blok“).

Didžiausias įvykis – kultūros komplekso SODAS 2123 kūrimasis: naujo tipo bendruomeniškumo auginimas, skirtingų sričių menininkų sambūris ir daugiašakė veikla. Atviros dirbtuvės, 10-ąjį dešimtmetį gaivinančios „Trivium“ galerijos parodos, „Gvaldos“ kabinetas, puiki Mindaugo Gapševičiaus paroda „Atletikoje“, „Swallow“ erdvė. Vasarą čia galima leisti dienų dienas.

Maloniai nustebino greita Radvilų rūmų transformacija – ir puiki Vladimiro Tarasovo kolekcijos paroda. Pagaliau ir Marijos Teresės Rožanskaitės darbai parodyti tinkamame kontekste. Ir ne tik jos – visa ekspozicija gerai sukabinta ir konceptualiai, ir architektūriškai.

Kalbant apie architektūrą – didelis malonumas stebėti, kaip dirba Ona Lozuraitytė ir Petras Išora. Architektūra, kuri atgaivina, o ne nudrožia aplinką – ir kultūrine, ir gamtiška prasme. Panašiai mąsto ir „Pakui Hardware“ – gaila, kad jų parodos kitose šalyse sunkiau pasiekiamos, bet labai gražiai atrodo kataloge („Underbelly“).

Buvo daug įkvepiančių gamtiškų parodų – Aurelijos Maknytės „Gamtos kabinetai“ pretenduotų į dešimtmečio parodą Vilniaus rotušėje. Dar Rūta Spelskytė ir Ieva Trinkūnaitė – tiesiog fantastinis eksponavimas. Visada malonu tyrinėti Audriaus Janušonio konceptualius keraminius rebusus, šį kartą „Titanike“. Onutė Grigaitė kas kartą priverčia nustebti ir nusijuokti. „Artifex“ jau tapo ta galerija, į kurią einu kaip į darbą ir nenusiviliu. Barboros Gediminaitės kilimai tebestovi akyse.

Tikrai daug minčių sukėlė „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre – pasiteisino atviras formatas, buvo netikėtų vardų ir kūrinių. Didžiųjų parodų kategorijoje nepamirštamai pasirodė Linas Katinas Nacionalinėje dailės galerijoje. Baltiškas simbolizmas kartu su paralelinėmis parodomis yra gerasis menotyrinio tyrimo pavyzdys. O geriausiai mastelis ir istorinių, kultūrinių sluoksnių poveikis išnaudotas prie A. Ambraziūno monumento Kauno IX forte, kur Alexandra Pirici, kuruojama Valentino Klimašausko, sujungė judesį ir atmintį.

Knygų džiaugsmas – Natalijos Arlauskaitės „Nuožmi taika“ su kinematografišku Agnės Krutulės knygos dizainu ir labai laukta Mildos Dainovskytės inicijuota „Vėros Šleivytės foto“. Giedrė Jankevičiūtė pristatė išsamius Rimanto Sakalausko ir Petro Repšio katalogus – beje, ir Nacionaliniame muziejuje tebevykstanti Repšio paroda verta įdėmaus žvilgsnio. Erika Grigoravičienė konceptualiai kuravo Lietuvos dailininkų piešinių knygą (išleido MO muziejus). Danutės Gambickaitės sudaryta knyga apie meno rašymą sukėlė daug minčių ir norą sulaukti pirmo tomo su Andriuškevičiaus, Malašausko, Žlabytės, Girdzau tekstais ir kitokiais kaltūnais. Dar reiktų pažymėti Vilniaus galerijų savaitgalio diskusijas ir „Situated knowledges“ konferenciją. Mindaugas Navakas „(AV17)“ buvo vertas valandos kiaurai merkiančio lietaus. Sveikinu Eglę Ridikaitę su Nacionaline premija – nes tokia tapyba yra archyvas ir kartu naujas žiūros būdas.

Paulina Pukytė

Eiti Rožių gatve, pasukti į dešinę, leistis Pamėnkalnio skveru link Žydų bendruomenės pastato ir kaip tik pro Cvirkos paminklo nugarą ant skardinio Pylimo 2 stogo pačiu tinkamiausiu metu, pačioje tinkamiausioje vietoje išvysti didžiulį tarsi netyčia lietaus pro rūdis išplautą užrašą „Coexist“ iš įvairių tikėjimų ir judėjimų simbolių, vėliau perskaityti spaudoje, kad tai padaryta be leidimo, o sumanytojas nori likti nežinomas, kad savivaldybė nematė ir nežinojo, o kai sužinojo, tai liepė sunaikinti, nes tai yra „tyčinis turto sugadinimas“.

Įsijungti asmeninę Uršulės Bartoševičiūtės spektaklio „Sprendžiant Hedą“ transliaciją, nakties vidury žiūrėti į aktorių veidus iš arti, į iškritusią iš gyvenimo Kamilės Petruškevičiūtės Hedą, kuri vis tiek gyvena ir nemato išeities, kai niekas neužstoja, nesikalba, nekosti, nespigina mobiliųjų ekranėliais, žiūrėti dar kartą, sustabdyti vaizdą, paleisti, nepamiršti.

Emilija Vanagaitė

Parodos: žvelgiant chronologiškai susidaro įspūdis, kad pirmieji beveik trys mėnesiai nepriklauso šiems metams. Jie lyg laukiamasis. Pirmas ir itin įsirėžęs į atmintį įvykis – tai Monikos Radžiūnaitės paroda „Hyperlink“, po kurios atidarymo ir paskelbtas karantinas, – sukėlė vaikišką postapokaliptinės baigties azarto bangą, o minėta paroda savo turiniu (viduramžiai) atspindėjo tuomet dar nepažįstamo maro artėjimą. Tyla, tuštuma, pavasaris, praleistas tarpinėje būsenoje, prakaito lašeliai po kaukėmis šiltą gegužę, jokio įkvėpimo, karantininės savirefleksijos. Gegužę iškrinta sniegas, o galerijoje „(AV17)“ ir trapi, ir (dėl asmeninių sąsajų) sunki Mindaugo Navako paroda „Porcelianas“. Pandemines nuotaikas keičia lyg (neišvengiama) maniakinė būsena. Per dvi paskutines liepos dienas atidaromos ir dvi šiais metais didžiausią įspūdį palikusios parodos – „Saturno jaunuolių grupės“ archyvas „Atletikoje“ bei „Lokomotif“ „Warowland“, jos tiesiogiai kalbėjo apie svajones, leisdamos net dvi paras jaustis mažu nerimo neprispaustu vaiku. Atsipalaidavimas užsibaigia su bendra prasme liūdnokais įspūdžiais iš Rygos bienalės, tačiau stipriu poveikiu įvietintos instaliacijos „Habitaball“, kurią sukūrė Anastasia Sosunova. Ją apžiūrint lyja, kūriniai kone pradeda varvėti prietemoje. Problema ta, kad po Sosunovos instaliacijos kitos bienalėje tiesiog nublanksta. Paskutinė aplankyta paroda, palikusi įspūdį, tai Eglės Norkutės „Ruins, Remains, Relics and Still lifes“.

Specialusis paminėjimas anekdotų skilties stiliumi: debiutinė galerijos „Swallow“ paroda „Palydos“ įsimintina dėl kuriozo, šiuo atveju jis dalinai atsiskleidžia per aprašomąjį tekstą, kuris neatskleidė parodos turinio bei imitavo išsikeltus tikslus. Tačiau po kelių dienų – viruso atvejis tarp gausaus būrio atidarymo dalyvių. Matyt, aukštesnė galia pati labai stengėsi sukurti turinį išsikeltai idėjai pagrįsti – „Tad pirmoji „Swallow“ paroda žymi šią kelionę nuo vieno neapibrėžtumo kito link. Kelionę, kurioje rūpestis keliaujančiajam tampa svarbesnis nei galutinis tikslas.“

Asmenybės. Šiuo atveju išryškėja būtent skrolinimo perliukai. Siurrealistinių natiurmortų tapytojas Charlie’is Groeningas, sapniški Louisos Gagliardi siužetai bei Vikos Prokopavičiūtės užfiksuotas tokių (ar panašių) siužetų tirpimas, Stephanie Temma Hier ir jos būdas padaryti rėmą svarbesnį už tai, kas jo viduje, Rūtenės Merkliopaitės senus gerus laikus primenanti pasirinkta žaidimo grafika, drabužių dizainerės Nensi Dojaka atsitraukimas nuo šiais laikais madingo ir paradoksliai retai kada skoningo perkrovos įvaizdžio, Estefania Loret de Mola jautrumu bei subtilumu pasižymintis grafinis dizainas.

Leidiniai, tekstai. Antanas Škėma, „Saulėtos dienos“. Perskaityta vieną pirmųjų karantino vakarų gulint ant pievą primenančio kilimo, nesuprantant, kad išties pasaulis pradeda labai akivaizdžiai griūti ne tik knygos puslapiuose, bet ir aplinkui. Susan Sontag, „Illness as Metaphor“. Tam tikra prasme be šio leidinio karantino pradėti tiesiog negalėjau, toks chaoso sutvarkymas buvo neišvengiamas. Linas Bliškevičius, „Minties švytuoklė“, Kultūros barai, Nr. 9. Ne forma, o turiniu ir dėl to, kad vienos (šiais laikais priskiriamos teisingai) pozicijos laikymasis atneša kitą radikalią, kurią propaguodami savame ir saugiame kieme net nepastebime ir nesuvokiame, link ko ji gali nuvesti. Robin Pogrebin, „The New Museum is World Class, but Many Find It a Tough Place to Work“, The New York Times. Jis verčia susimąstyti apie problemas ir nenorą jų pripažinti. Kalbama apie korupciją, darbo etikos nebuvimą, išnaudojimą meno pasaulyje. Ir tokių atvejų ne vienas, ir ne tik JAV. https://www.nytimes.com/2020/10/05/arts/the-new-museum-is-world-class-but-many-find-it-a-tough-place-to-work.html