Posakį „Stokholmo sindromas“ girdėjo visi. Kanadiečių režisierius Robert’as Budreau nusprendė sukurti filmą apie tai, iš kur šis sindromas atsirado. „Stokholmas“ (LNK, gruodžio 2 d. 22.30) perkels į 1973-iųjų vasarą, Švedijos sostinę, didelį banką. Apsirengęs kaubojumi (odinė striukė su Teksaso vėliava, odinės kelnės, tamsūs akiniai ir vešlūs ūsai) vyras, pašaudęs automatu į lubas ir paleidęs garsią muziką, priverčia banko darbuotoją Bjanką skambinti policijos viršininkui. Vyras reikalauja, kad būtų paleistas visai šaliai žinomas plėšikas. Užpuolikas (Ethan Hawke) paima įkaitus, tarp jų yra ir Bjanka (Noomi Rapace). Filmo kūrėjai gana tiksliai atkūrė realius įvykius, nors turiu pasakyti, kad garsųjį sindromą iliustruojantys epizodai „Stokholme“ patys silpniausi: geros širdies užpuoliko ir pavyzdingos darbuotojos, geros žmonos ir dviejų vaikų motinos suartėjimas atrodo blankus ir neįtikimas. Juk sindromo esmė kita: nusikaltėlį ir įkaitus psichologiškai suartina ilgas buvimas kartu ir pasipriešinimas policijai.
„Stokholmo“ žavesys slypi kitur: Budreau nesistengia apsimesti Holivudo asu, kurti įtampos, tampyti žiūrovų nervų. Jis ironiškai žvelgia į epochą: už kadro skamba Bobas Dylanas, dialoguose esama aliuzijų į Samo Peckinpah filmus, banko saugykloje tiršta nuo cigarečių dūmų, televizija tiesiogiai transliuoja įvykius, o Bjanka telefonu vyrui aiškina, kaip pagaminti vaikams žuvį. Kita vertus, filmas primena, kad Stokholmo sindromas suveikia tada, kai įkaitas pradeda suprasti, jog tikrąja grėsmę kelia ne nusikaltėlis, o žmonės, kurių teisę į prievartą garantuoja konstitucija.
Anthony Maraso filmas „Mumbajaus viešbutis“ (TV3, 28 d. 22.40) rekonstruoja 2008-ujų lapkričio 26 d. įvykius, kai islamo teroristai įsiveržė į vieną prabangiausių miesto viešbučių. Įkaitais tapo daugiau nei tūkstantis viešbučio svečių ir darbuotojų. Režisierius siūlo įsižiūrėti į kelis iš jų – turtingą musulmonę (Nazanin Boniadi) ir jos vyrą amerikietį (Armie Hammer), kurie padarys viską, kad apsaugotų savo kūdikį, buvusį specialiųjų tarnybų karį rusą Vasilijų (Jason Isaacs), batus pametusį oficiantą (Dev Patel) ir garsų virėją (Anupam Kher). Per tris apsiausties dienas jiems teks priimti daug sprendimų.
„Mumbajaus viešbutis“ žada tai, ką ir kiti panašūs filmai. Užtat 2017 m. pasirodęs Tariko Saleho „Nutikimas „Nilo Hiltono“ viešbutyje“ („LRT Plius“, 3 d. 21.30) – šis tas daugiau, nei dar vienas detektyvas, bandantis atsakyti į klausimą „kas nužudė?“. Režisierius pasitelkė populiariosios kultūros motyvus, kad išreikštų po daugelio politinių represijų metų bandančios susivokti Egipto visuomenės nuotaikas.
Iš pradžių filmas rutuliojasi gana negrabiai, o nuorodos į film noir atrodo prikišamos. Bet vėliau pasakojimas apie detektyvą Norediną, tiriantį populiarios dainininkės nužudymą, įgyja dar iš Raymondo Chandlerio romanų girdėtų aukščiausios valdžios moralinio supuvimo motyvų, o valdančiųjų melagingumo ir cinizmo simboliu tampa prabangus „Hilton“ viešbutis. Gilindamasis į žmogžudystės aplinkybes konformistas Noredinas (Fares Fares) turės rinktis, kurioje pusėje būti. Toks klausimas Arabų pavasario išvakarėse kilo ne vienam egiptiečiui.
Permainų išvakares vaizduoti mėgsta ir rašytojai, ir kino kūrėjai. Kaip režisierius debiutuojantis populiarus aktorius Ewanas McGregoras į 7-ojo dešimtmečio slinktį pažvelgė pasitelkęs vieną didžiųjų XX a. romanų – Philipo Rotho „Amerikietišką pastoralę“ (LNK, 29 d. 00.15). Šis Rotho kūrinys yra dalis jo romanų serijos, kurią sieja pasakotojas – rašytojas Natanas Cukermanas, rašytojo alter ego. Rašytojas stengiasi iš arčiau įsižiūrėti į amerikietiškąją mitų kūrimo galią. Filmas prasideda koledžo absolventų susitikimu ir tampa pretekstu prisiminti Seimurą Levovą – „auksinį berniuką“, sportininką, verslininką ir Naujojo Džersio grožio karalienės vyrą. Seimuras – tikras „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimas. Jis visą gyvenimą stengėsi būti geru vyru, tėvu ir vadovu, mielai įdarbindavo juodaodžius, nors ir nelabai domėjosi politika. Seimuro Achilo kulnu tapo jo mikčiojanti ir Elektros kompleksu „apdovanota“ duktė Merė, tapusi kairiąja ekstremiste. Jai dingus, prasideda kitas Seimuro gyvenimo etapas.
Kartų ir pasaulėžiūrų konfliktai – mėgstamas Rotho motyvas. „Amerikietiškoje pastoralėje“ skausmingos XX a. antrosios pusės JAV permainos – karas Vietname, hipių judėjimas, afroamerikiečių kova už savo teises – yra Levovų šeimos žlugimo paralelė. McGregoras daugiausia dėmesio skyrė tam, kaip filmo herojai formuoja, kuria, augina savo tapatybę. Dažniausiai tai vyksta atsisakant realios arba simbolinės bendruomenės ribojimų, bandant rasti save maišto kultūroje, bet kartu stengiantis išsaugoti vertybes, kurias kontrkultūra nori palaidoti. Režisieriui pavyko parodyti tą permainų, vykstančių personažų viduje, dinamiką, nors paties McGregoro, Dakotos Fanning ir Jennifer Connelly vaidyba ne vienam kritikui pasirodė pernelyg teatrališka. „Amerikietiška pastoralė“ sulaukė daug kritikos, bet dažniausiai savo kūrinių ekranizacijų nemėgęs Rothas šitą filmą kaip tik gynė.
Pabaigoje turėčiau parašyti įspūdžius apie „Sidabrinių gervių“ ceremoniją, bet pirmą kartą nesugebėjau pažiūrėti jos iki galo. Jau nuo pirmų akimirkų, kai televizoriaus ekrane pasirodė juodą limuziną vairuojantis ir beviltiškas banalybes kartojantis pilietis (sprendžiant iš niekinio humoro jausmo, tai turėtų būti kokia nors lietuviška „žvaigždė“), pajutau gėdą. Ji tik stiprėjo, kai personažas iš limuzino išsidrėbė kino salėje su dėže spragėsių ir prasidėjo ceremonija, kurios svarbiausių dalyvių – laureatų – renginio organizatoriai nepasivargino įvardyti bent užrašydami pavardes ekrane. Greit supratau, kad reginys skirtas ne man ir juo labiau ne lietuvių kinematografininkams, o tam salėje besivaipančiam idiotui. Kai pasigirdo iš visiško kičo dugno ištrauktos „Lūpytės“, išjungiau televizorių.
Jūsų – Jonas Ūbis
