Gal pamenate vieną pavasario naujieną, kai Quentinas Tarantino pareiškė, kad jam geriausias 2019 m. filmas – Alexandre’o Aja „Plėšrūnai“? Sekmadienio naktį (gruodžio 6 d. 00.05) jį parodys LNK. Siaubo filmų požanrio animal attack žinovai „Plėšrūnus“ lygina su klasikiniais Steveno Spielbergo „Nasrais“ ir žavisi prancūzų režisieriaus sugebėjimu kurti tikrą ir nenuslūgstančią įtampą. Siaubas prasideda, kai plaukikės Heilės (Kaya Scodelario) vaikystės namų rūsį Floridoje užlieja penktos kategorijos uragano sukelta liūtis. Čia mergina randa sužeistą ir sąmonę praradusį tėvą, kurio ilgai ieškojo. Abu lieka atkirsti nuo pasaulio, be ginklų, užtat su tamsoje tūnančia pabaisa aligatoriumi. Jo nasrai ne ką menkesni nei ryklio, o diena tik prasideda... Paniką ir oro trūkumą galima pajusti ir sėdint priešais televizorių, todėl filmą siūlau tik patiems ištvermingiausiems vandens pramogų bei kūrinių, šlovinančių šeimos vertybes, mėgėjams. Juk šeimos ryšius katastrofos dažniausiai tik sutvirtina.
Apie šeimos ryšius ir Andrea Pallaoro filmas „Hana“ („LRT Plius“, 10 d. 21.33). Tai vienos aktorės – Charlotte Rampling filmas. Už šį vaidmenį aktorė apdovanota Venecijos kino festivalyje. Ji vaidina pagyvenusią vienišą moterį, kurios vyras kali. Hana tvarko mielus šeimos namus, lanko vyrą kalėjime ir teatro būrelio užsiėmimus. Čia ši tyli moteris pagaliau gali išrėkti savo skausmą ir neviltį. Hanos sūnus motinos nenori matyti ir neleidžia vaikui bendrauti su močiute. Apie viską, kas atsitiko šeimoje, galime tik nujausti stebėdami bespalvę, rutinoje skendinčią Hanos kasdienybę.
Pallaoro scenarijų rašė specialiai Rampling. Žinoma, „Hana“ – pirmiausia aukos istorija. Aktorė meistriškai perteikia trūkinėjančią Hanos tapatybę, jos vis didesnį nesugebėjimą kontroliuoti savęs. Tačiau režisieriui reikia, kad Hana dar taptų ir filosofinių pasvarstymų apie vienatvę šių dienų pasaulyje, tapatybės ribas ar visuomenės spaudimą individui pretekstu. „Haną“ galima analizuoti rankose laikant laikrodį, filmo poveikis iš anksto tiksliai apskaičiuotas, nors režisierius ir siūlo grožėtis pernelyg aiškiai sukonstruotomis metaforomis – kad ir nudvėsusiu banginiu jūros pakrantėje, o Rampling, regis, taip saugo savo heroję nuo gailesčio, kad filmas pradeda atrodyti dar manieringesnis nei yra iš tikrųjų.
Žmogiškumas, tapatybė yra Wally Pfisterio (ne vieno Christopherio Nolano filmo operatorius) filmo „Viešpatavimas“ (TV1, 6 d. 21 val.) temos. Jo herojus mokslininkas Vilas (Johnny Depp) kuria dirbtinį intelektą. Darbo rezultatų bijo grupelė žmonių, manančių, kad Vilas sukurs dirbtinį dievą. Jie pasirengę sunaikinti Vilą. Kai šis nušaunamas apnuodyta kulka, mirtis atrodo neišvengiama. Bet žmona (Rebecca Hill) nusprendžia mylimąjį išgelbėti. Ji tiki, kad genialios smegenys gali egzistuoti ir be kūno.
„Viešpatavimas“ virtuoziškai nufilmuotas, pritvinkęs niūrios atmosferos. Iš panašių mokslinės fantastikos filmų jis išsiskiria dviprasmiškumu. Regis, Pfisteris nedalija veikėjų į gerus ir blogus, nes visi jie pasirengę mokėti didelę kainą už tai, kad pasiektų savo tikslus. Vilui pasaulis be ligų ir purvo vertas to, kad galiausiai nebeliks sąmoningo individo. Jo priešininkams žmogaus individualybė, garsusis „aš“, yra absoliutas, dėl kurio galima aukoti civilizaciją ir pasmerkti žmones sunkioms ligoms. Žiūrovai gali pasirinkti, kuri pusė teisi. Įžengus į pandemijų erą klausimas, regis, aktualus.
Kanalas currentime.tv dažnai siūlo pasižvalgyti po pasaulio užkampius, kur gyvena pamiršti, dažnai ligoti ir niekam nereikalingi žmones. Šeštadienį (5 d. 22 val.) dokumentininkas Vitalijus Manskis pristatys Dmitrijaus Bogoliubovo ir Annos Šišovos-Bogoliubovos filmą „Apskrities miestas J“. Iš tikrųjų tai Jelnia, Smolensko srities miestelis. Pasitelkę jo gyventojus – suaugusius ir vaikus – dokumentininkai nusprendė patyrinėti Antrojo pasaulinio karo propagandos ir jos pagrindu sukurto naujojo valstybinio patriotizmo fenomeną. Jie norėjo suprasti, kodėl šių dienų Rusija taip apsėsta prieš septyniasdešimt penkerius metus pasibaigusio karo ir kodėl miestelio gyventojai vis dar skendi sovietinėje praeityje. Bet atvykus į Jelnią, kur, be patriotinio auklėjimo ir miško kirtimo darbų, beveik nieko nevyksta, sumanymas ėmė keistis, nes tapo akivaizdu, kaip nežmoniškai plaunamos vaikų smegenys. Pasak filmo kūrėjų, mieste nėra jokių pramogų – nei kino, nei teatro, tik kultūros namai, kuriuose saviveiklininkai stato pjesę apie karą, o vienintelis užsiėmimas vaikams – sukarinta organizacija „Jaunoji armija“, mokanti greitai surinkti automatą, neapkęsti Vakarų ir mylėti tėvynę. Pagrindinė filmo herojė šešiolikmetė Maša bijo mamos, nuo kurios yra visiškai priklausoma, ir norėtų „daugiau smegenų“. Bogoliubovas sako: „Paaiškėjo, kad tai ne tik filmo herojė, bet ir apibendrintas įvaizdis visko, kas ten vyksta. Įvaizdis valdžios ir to, kuris priverstas jai paklusti ir neturi kitos išeities.“
Praėjusią savaitė mirė filosofas ir sociologas Marcinas Królis, įdėmus mūsų geografinėse platumose vykstančios politinės ir socialinės transformacijos stebėtojas bei komentuotojas. Prieš šešerius metus viename interviu jis sakė: „Visų mūsų problemų šaltinis yra mąstymo nuopuolis. Mąstymo, kuris save traktavo neįtikėtinai rimtai. Susikaupti ir perskaityti keturias kolonėles svarbaus teksto be juokelių, intarpų, be kažko, kas paįvairinta nuotraukomis arba filmukais, dabar yra toks pat iššūkis kaip ekspedicija į Marsą.“
Jūsų – Jonas Ūbis
