Gal esu naivus, bet stebina masinės kultūros sugebėjimas paversti didvyriais nusikaltėlius ir žudikus, suteikti jiems romantišką aureolę. Pastaruoju metu tokiu personažu tapo Kolumbijos narkotikų baronas Pablo Escobaras. Knygos apie jį ir šių knygų autoriai pasiekė net Lietuvą, o ką jau kalbėti apie vietinius galvažudžius, apie kuriuos kurpiami vis nauji serialai. Leóno de Aranoa filmo „Iš meilės Pablui“ (TV3, 21 d. 22.40) pagrindu tapo Escobaro meilužės ir televizijos žvaigždės Virginios Valejo knyga. Kad ir kaip ją vertintume, manau, kad pirmiausia tai bandymas paversti kapitalu meilės istoriją ir kartu savo ryšį su žudiku padaryti jausmingu skaitalu „žmonėms“. Ir Valejo, ir jos aistros objektas mėgo svaidytis gražiomis frazėmis, užjausti vargšus, kartais net rekonstruoti jų lūšnas, bet iš tikrųjų skurdžiai buvo tik jų nusikaltimų įrankiai. Išdalinęs ginklus vargšams ir paskyręs premijas už kiekvieną nužudytą policininką, Escobaras tik paskatino prievartą, nes policininkai gatvėse ėmė žudyti paauglius – po dešimt už kiekvieną saviškį.
„Iš meilės Pablui“ rodo ir šias scenas, ir neįtikėtiną sanatoriją primenančio kalėjimo kasdienybę, kur kasdien vyksta pasitarimai, kaip pagerinti narkotikų kontrabandą, žaidžiamas futbolas, lankosi „sekso darbuotojos“ iš Bogotos viešnamių, o sekmadieniais rengiami pasimatymai su šeimomis. Tik žinia apie tai, kad kalėjimo bare Escobaras pradėjo mechaniniu pjūklu doroti gyvus konkurentus, paskatino valdžią imtis griežtesnių priemonių. Pažintiniu požiūriu tai gal ir įdomu, tik nėra svarbiausio – nuo 1948-ųjų šalyje vykusio pilietinio karo konteksto ir Escobaro santykių ir su kairiaisiais partizanais, ir su dešiniaisiais „mirties eskadronais“.
Aistringos meilės istorijos tikėtis taip pat neverta. Javieras Bardemas gali įtikinamai suvaidinti bet ką ir šįkart jis persikūnija į apkūnų mačo, kurio pinigais ir susižavi Penelope’s Cruz vaidinama Virginia. Užjausti šios gražuolės, skraidančios apsipirkti į Niujorką su lagaminais kruvinų pinigų, net kai jai kyla mirtina grėsmė, nepavyksta. Kad ir kaip stengtųsi filmo kūrėjai, ekrane – tik klišių rinkinys, dar viena muilo opera apie turtuolių, kurie kartais verkia, gyvenimą.
Fatiho Akino filmas „Iš niekur“ („LRT Plius“, 26 d. 21.33) taip pat manipuliuoja žiūrovų jausmais, bet filmo ištarmė sudėtingesnė. Režisierius sugeba išvengti supaprastinimų, filmas tiksliai sukonstruotas ir papasakotas, nors iš pradžių istorija atrodo paprasta, bet kartu ir pernelyg sutirštinta. Katjos (Diane Kruger) vyras ir šešerių metų sūnus žuvo per teroro aktą. Vyras buvo turkas, atlikęs bausmę už narkotikų platinimą, ir policija mano, kad jis tebebuvo nusikaltėlis. Katjai teks pereiti pragaro ratus, savižudybės bandymą ir net nusikaltėlių išteisinimą. Bet ji trokšta atkeršyti žudikams neonaciams.
Dar viena istorija apie teisingumą – Gavino Hoodo filmas „Vieša paslaptis“ (LNK, 25 d. 22.30). Jo herojė Katrin (Keira Knightley) – britų žvalgybos analitikė. Vieną dieną ji gauna informaciją, kuri demaskuoja JAV ir britų žvalgybų bendradarbiavimą, siekiant kaupti JT narius kompromituojančią medžiagą. Mat ji padėtų paveikti jų rezoliuciją apie karą Irake. Katrin nusprendžia šį laišką paskelbti. Jai ir jos šeimai kyla grėsmė.
Ar pastebėjote, kaip lengvai grėsmė (tegu ir viruso) tapo sudėtine gyvenimo dalimi, nors iki tol ji buvo tik populiarių trilerių tema? Vienas tokių – Tate’o Tayloro filmas „Mergina traukinyje“ (BTV, 21 d. 21.30). Tai detektyvinio Paulos Hawkins romano ekranizacija. Man „Mergina traukinyje“ – pirmiausia aktorės Emily Blunt filmas. Manau, kad po Denis Villeneuve’o „Sicario: narkotikų karo“ ji įgijo daug gerbėjų ir šiame pasakojime apie tai, kokia klaidinanti gali būti tobulos šeimos regimybė, į pasaulį žiūrime Blunt herojės Reičelės, atsidūrusios priklausomybės ir vienatvės dugne, akimis. Kasdien važiuodama traukiniu ji pradeda idealizuoti porą, kurią mato pro traukinio langą. Bet kartą moteris dingsta. Reičelė gali būti svarbi liudininkė, bet gal ji mato tai, ką sufleruoja alkoholis ir įtempti santykiai su buvusiu vyru? Reičelė bando atskirti fantaziją nuo realybės.
Abbaso Kiarostami filmo „Patvirtinta kopija“ (LRT, 21 d. 23.10) veikėjai tą ribą puikiai jaučia, bet su malonumu žaidžia žaidimą, kuriame apsimeta vyru ir žmona. Jie ką tik susipažino: galerijos savininkė (Juliette Binoche) atėjo į susitikimą su britų rašytoju ir nusprendė jį pavedžioti po senovinį Toskanos miestą. Tik kad Kiarostami nuolat verčia abejoti, ar teisingai viską supratome, ar tai tikrai tik žaidimas, ar tiesiog pora aiškinasi santykius.
Klaidžiodami po miestą jie simboliškai pereina iš vienos ryšio stadijos į kitą: sutinka ir įsimylėjusius jaunuolius, ir vienas kitą palaikančius senukus, klausia, ar galima įsimylėti kasdien vis iš naujo, ar nusivylimas yra neatskiriamas nuo buvimo kartu. Ir, ko gero, neverta gilintis, kaip „yra iš tikrųjų“, nes filmo išeities taškas – Džeimso svarstymai apie meno kūrinius ir jo mintis, kad originalas gali kelti grėsmę žmogaus integralumui ir žadinti nusivylimą, juolab originalas gali ir neegzistuoti, o tada kopija bus geresnė už originalą. Filmo herojai apie tai diskutuoja ir skatina klausti, ar jie yra tikra pora, ar tik tobula kopija. Ir jei jie tik vaidina porą, ar juos reikia vertinti kitaip? Juk ekrano atspindys dažnai būna geresnis už originalą.
Galiu pasakyti, kad jau seniai nusprendžiau: sujaudinęs ar privertęs susimąstyti filmas visada bus tikresnis už gyvenimą. Kiarostami tai įrodo subtilia „Patvirtinta kopija“.
Jūsų – Jonas Ūbis
