Lietuvos fronte nieko naujo: visi kariauja su visais ir su kovidu. Bet būčiau neteisus sakydamas, kad lietuvių politikams ir jų ekspertams reikia psichoanalitikų, – bijau, jie pernelyg paprasti ir nuspėjami, kad būtų kam nors įdomūs. Kinas ir televizijos serialai per pastaruosius dešimtmečius jau suformavo psichoanalitikų – visų mįslių aiškintojų – įvaizdį. Kartais būtų pravartu prisiminti, ką apie juos manė didysis kino psichoanalitikas Alfredas Hitchcockas ir didysis pacientas Woody Allenas. Tačiau psichoanalitikas ar psichoanalitikė – toks patrauklus personažas. Matyt, taip manė ir režisierė Justine Triet, sumaniusi filmą „Sibilės vilionės“ („LRT Plius“, 12 d. 23 val.). Alleno ir Romano Polanskio gerbėjai atpažins ne vieną situaciją ar personažą – Triet kino kalba pažįstama ir gana aiški.
Rašytoja ir psichoterapeutė Sibilė (Virginie Efira) išgyvena kūrybinę krizę, o jos paskutinė pacientė, pradedanti aktorė Madlen (Adèle Exarchopoulos), pastojo nuo žvaigždės Igorio (Gaspard Ulliel) ir nežino, kaip pasielgti: vaiko atsisakyti nenori, bet bijo prarasti vaidmenį buvusios Igorio draugės Mikos (Sandra Hüller) filme. Sibilė pasielgia neatsargiai – rašomoje knygoje pasakoja Madlen istoriją. Tačiau ir tai dar ne viskas – Sibilę persekioja niūrūs praeities prisiminimai. Triet pasakoja apie moterį, bandančią susigrąžinti prarastą gyvenimo kontrolę, bet prismaigsto į filmą refleksijų apie kino prigimtį, literatūros jausmingumą, šių dienų pasaulio apsėstumą prievarta. Galima sakyti, kuria tipišką europietišką filmą, truputį primenantį psichologinį trilerį, truputį – film noir, melodramą, komediją. Todėl, manau, jis ir rodomas iškart po iškilmingos Europos kino apdovanojimų ceremonijos, kurią „LRT Plius“ (12 d. 21 val.) komentuos „7md“ autorės – piktos kritikės Santa Lingevičiūtė ir Ilona Vitkauskaitė. Ceremonija, kaip ir viskas šiame pasaulyje, vyks virtualiai, bet apdovanojimai, tikiuosi, bus tikri, juolab kad į geriausio Europos kino debiuto vardą pretenduoja Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“.
Įvairios šventės, ypač tos, kurias internete demonstruoja apkvaišusieji nuo pandemijos, dažnai patvirtina šiuolaikinį gebėjimą džiaugtis tik tada, kai tave savo telefonuose ir kitokiuose įrenginiuose mato daugybė žmonių. Intymus džiaugsmas atrodo atgyvena. Nuo viešų džiūgavimų, regis, ir bėga Felixo Herngreno filmo „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (TV1, 13 d. 21 val.) herojus Alanas Karlsonas. Ir ne tik nuo jų, bet ir nuo ramios senatvės prieglaudoje. Tada supranti, kad visi šimtas jo gyvenimo metų buvo nesibaigiantys nuotykiai. Sukurtas pagal pasaulyje išgarsėjusią Jonaso Jonassono knygą, filmas, kaip ir, beje, knyga, yra antrinis. Tai lyg pasenusio europietiško Foresto Gampo istorijos tęsinys, mat Alanas ne tik buvo svarbiausių XX a. įvykių liudininkas, bet ir suvaidino juose pagrindinį vaidmenį. Keliaudamas po visą pasaulį jis susitiko su JAV prezidentais Trumanu ir Reaganu, generolu Franco, Alberto Einsteino broliu dvyniu ir net Gorbačiovu.
Mistifikacijos lydi ne tik didžiąją istoriją, bet ir literatūrą. Jas mėgo intelektualai, pavyzdžiui, prancūzų modernistas Pierre’as Louÿs, neva atradęs, išvertęs ir išleidęs poetės iš Lesbo salos, artimos Sapfo bičiulės Bilitis erotinių eilėraščių knygą. Henri Charrière’as tikrai nebuvo intelektualas, bet jo neva autobiografiniu romanu „Drugelis“ patikėjo ne vienas, ypač kinematografininkai. Siužetas tikrai įdomus: seifų plėšikas pravarde Drugelis nuteisiamas kalėti katorgoje už nužudymą, kurio nepadarė. Atsidūręs Prancūzijos Gvianoje ir apsuptas priešų, jis nepraranda dvasios stiprybės ir padedamas turtingo aferisto svajoja pabėgti iš pragaro. TV3 (12 d. 22.40) parodys, regis, naujausią „Drugelio“ versiją, dano Michaelio Noero sukurtą prieš trejus metus JAV. Deja, šis „Drugelis“ – lyg simuliakro simuliakras: negana, kad sunku nustelbti Franklino Jameso Schaffnerio ekranizaciją ir Steve’ą McQueeną, atlikusį joje pagrindinį vaidmenį, būtent šis 1973 m. pasirodęs filmas sukėlė nesibaigiančią filmų apie pabėgimus iš kalėjimų bangą, kurios fone naujasis „Drugelis“ atrodo visai antrinis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Noeras pasirinko šiek tiek kitą rakursą ir pasakojimo toną. Bet tai tipiška tęsinių ir perdirbinių kūrėjų liga – noras padaryti viską gražiau, „kiečiau“, ryškiau.
Panašiai tarp klišių bando išlaviruoti ir Samehas Zoabi – filmo „Liepsnojantis Tel Avivas“ („LRT Plius“, 17 d. 21.33) režisierius. Jis rodo trisdešimtmetį palestinietį Salamą, kuris gyvena Jeruzalėje, dirba populiarios palestiniečių muilo operos „Liepsnojantis Tel Avivas“ filmavimo aikštelėje ir kiekvieną dieną turi pereiti kontrolės punktą prie Izraelio sienos. Pasieniečių vado Asi žmona – didelė muilo operų gerbėja ir Asi pradeda šantažuoti Salamą, kad šis išduotų telenovelės pabaigą, net siūlo savo sumanymus. Serialo kūrėjams Asi siūlymai patinka ir tai tik gražaus palestiniečio ir žydo bendradarbiavimo pradžia.
Kad nebūtų pernelyg saldu, siūlau pasižiūrėti dokumentinį Natalijos Kadyrovos filmą „Mama Juliai“ per currenttime.tv (12 d. 22.20). Tai pasakojimas apie mergaitę, gimusią kolonijoje (jos mama Ania buvo nuteista dešimt metų kalėti už tai, kad girta nužudė meilužį). Motinos ten gali auginti vaikus tik iki trejų metų, vėliau šie atsiduria vaikų namuose. Julios pasigailėjo maskvietė Natalija – paėmė mergaitę globoti, kol Ania baigs kalėti. Bet po metų Julią pasiėmė mamos sesuo Lena. Kadyrova filmavo mergaitę nuo pat gimimo – iš pradžių savo diplominiam filmui, o paskui ir ketverius metus iki pat rugsėjo pirmosios, kai Julia pirmąkart eina į mokyklą. Per tą laiką sugrįžo mama, pati ėmėsi auginti mergaitę ir vėl pradėjo girtuokliauti. Kadyrova rodo situaciją be išeities: visos trys Julios mamos nuoširdžiai ją myli ir nori jai gero, bet akivaizdu, kad nė viena (dėl skirtingų priežasčių) negali padaryti taip, kad guvios, protingos ir gražios mergaitės gyvenimas klostytųsi laimingai. Filmo premjera įvyko prieš metus. Tada režisierė sakė, kad Julia gyvena neįgalių vaikų mokykloje-internate. Ne todėl, kad būtų neįgali, – tiesiog internatas arčiausiai kaimo, kuriame gyvena mergaitės mama ir teta.
Jūsų – Jonas Ūbis
