76-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Prisimenu, kad rašydama apie praėjusių metų Kanų kino festivalį sakiau, jog atidaryti jį debiutiniu filmu, sukurtu moters režisierės, galėjo būti sveikintinas festivalio atvirumo gestas, bet jis nuvylė savo banalumu. Berlinalė niekada nevengė būti politiškai angažuotas festivalis, tad ir šiais metais atsidarė afganistanietės režisierės Shahrbanoo Sadat filmu „Nėra gerų vyrų“ („No Good Men“), kurį būtų galima apibūdinti kaip politišką romantinę komediją. Festivalio gestas – aiškus ir svarbus, ir man šįkart visai nesinori rašyti to BET, kurį, būdama kino kritikė, jau beveik automatiškai rinkau klaviatūroje.
Krėsle prie televizoriaus
Pastebėjau, kad kuo menkesnė asmeninė patirtis, tuo labiau žmogus ją sureikšmina. Gal prie to prisideda gyvenimas psichologų ir psichoterapeutų papėdėje, gal nuo mažens ugdytas savo svarbos suvokimas, bet nepamanykite, kad tai seno žmogaus priekaištai savimi susirūpinusiems filmų kūrėjams. Tiesiog tokių autobiografinių dramų kine pastaraisiais metais tiek daug, kad jų monotonija pradeda erzinti.
Krėsle prie televizoriaus
Net jei nemėgstate prisiminti mokyklos ir niekad nesutiktumėte ten sugrįžti, vokiečių režisieriaus Ilkero Çatako filmą „Mokytojų kambarys“ (LRT Plius, 12 d. 21.33) pasižiūrėti verta. Jis įtrauks, jei to ir nesitikite. Juolab kad tai, pasak režisieriaus, filmas apie mūsų laiką, apie visuomenę, kurioje gyvename.
Krėsle prie televizoriaus
Jei dar neįsidėmėjote Ari Asterio pavardės – pats laikas. 2018-aisiais jo ilgametražis debiutas „Paveldėtas“ buvo pavadintas įspūdingiausiu siaubo filmu, kritikų pripažinimo sulaukė juodojo humoro persmelkti „Saulės kultas“ ir „Edingtonas“ bei Asterio prodiusuota Yorgoso Lanthimoso „Bugonija“. Proga bus – paskutinę sausio naktį (vasario 1 d. 00.45) TV1 rodomas Asterio filmas „Visos Bo baimės“ (2023).
Krėsle prie televizoriaus
Vardas įpareigoja. Kažkada Elizabet (Demi Moore) buvo žvaigždė, „Oskarų“ laureatė. Dabar ji rytais moko aerobikos televizijos žiūroves, o veidrodyje mato savo bjaurų kūną, akivaizdžiau už pasą rodantį, kad gyvenimas baigiasi. Kad pamirštų įkyrias mintis apie bėgantį laiką, Elizabet pasinaudos „substancija“, leidžiančia klonuoti kūną ir padalyti sąmonę.
Krėsle prie televizoriaus
Agnieszkos Holland „Žalia siena“ (LRT Plius, 22 d. 21.03) pasakoja apie 2021 m. humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Pasak režisierės, filmas gimė „iš širdies poreikio, iš pykčio, iš nevilties, bet taip pat ir iš vilties, kad juo galime ką nors pakeisti“. „Žalia siena“ paremta faktais, todėl kartais net atrodo, kad žiūri nespalvotą reportažą. Pilkos ir juodos atspalviai tik sustiprina autentiškumo įspūdį.
Krėsle prie televizoriaus
Henry Jameso romanas „Sraigto posūkis“ (1898) ekranizuotas ne kartą, bet LRT Plius (11 d. 21.30) rodys operą, kurią knygos pagrindu parašė Benjaminas Brittenas. Ji buvo nufilmuota 2020-ųjų balandį, kai ne tik Anglijoje galiojo lokdaunas. Filmą-operą režisavo Dominicas Bestas, Selina Cadell ir Eilza Thompson.
Arba išeities beieškant
Ir vėl prie Seimo laužai. Šįkart – saugiai liepsnojantys metalinėse dėžėse, su visais leidimais. Ne taip, kaip tada – tiesiai ant šaligatvio, išdrikę, išbarstę nuodėgulius. Aplink – plytgaliai, dėžės, ant kurių galima prisėsti. Nes naktis ilga. O dabar stovim delnais suskliaudusios arbatos puodelius, dūmai kutena nosis, ugnis žongliruoja šešėliais veiduose, truputį šildo. Nors nešalta, kaip tada.
Krėsle prie televizoriaus
Žinau, kad kalėdiniai filmai ne vienam sukelia alergiją. Bet yra ir jau tapusių ritualu. Negaliu atsispirti Franko Capros filmui „Gyvenimas yra nuostabus“ (LRT, 28 d. 21.50). 4-ojo dešimtmečio Holivude Capra „išrado“ ne vieną iki šiol populiarų žanrą, o kovodamas už režisieriaus nepriklausomybę prisidėjo prie svarbių pokyčių, kuriais pasinaudojo vėliau debiutavę Billy Wilderis, Elia Kazanas ir daug kitų būsimų klasikų.
Krėsle prie televizoriaus
Psichologai tvirtina, kad viena pagrindinių žmogiškųjų iliuzijų yra tikėjimas teisingu pasauliu. Šį teiginį turi patvirtinti ir kalėdiniai filmai, kurių veiksmas vienaip ar kitaip susietas su didžiausiomis metų šventėmis. Jie primena apie beveik kiekviename tūnantį vaiką, kuriam kadaise padėjo įsivaizduojami draugai, tapę gelbėjimosi ratu besiformuojančiai asmenybei, o kartu ir paauglio fantazijai.