Netikėtas menininkų duetas

Švedė Hilma af Klint (1862–1944) ir olandas Pietas Mondrianas (1872–1944) niekuomet nedirbo kartu. Niekuomet nebuvo susitikę, nesikeitė korespondencija. Niekuomet, savo gyvenamuoju laikotarpiu, kartu neeksponavo kūrybos. Nors abiejų darbuose, kaip naująja paroda „Gyvenimo formos“ įrodė „Tate Modern“ galerija, ir būta bendrų taškų, tokių prieštaringų menininkų eksponavimas, regis, laužtas iš piršto. Tarsi galerija būtų rengusi dvi parodas, bet pristigusi vietos jas sujungė. Kuo ilgiau galvoju apie parodą, mintyse bėgant begalei klausimų – kaip, kodėl, kam ar veiks? – tuo labiau esu intriguojama ir nekantrauju ją pamatyti. Gal toks ir sumanymas – provokuoti apsilankyti, išlikti aktualiems ir paskatinti į meną žvelgti kitokiu kampu.

Parodą rengusios kuratorės Frances Morris, Nabila Abdel Nabi, Briony Fer bei Laura Stamps tikrai smagiai padirbėjo. Ko gero, tai buvo net labiau eksperimentas, mėginimas kurti ryšius tarp nesusijusių menininkų. Iš pažiūros juos vienija tik gyvenamasis laikotarpis, tačiau jų menas nėra visiškai priešingas, esama ir sutapimų. Juos abu įkvėpė gamta (kaip ir šimtus kitų menininkų), abu žavėjosi mistika, ezoterija, teosofija – taip, čia jau ratas siaurėja, abiejų menas triumfavo abstrakcionizmo srityje. Bent jau tokius taškus jungia ir kuria parodos rengėjai.

Spauda, beje, garsiai ir daug kalbanti apie šią parodą, susiskaldė. Kritikai arba baisėjosi tokiu keistu eksponuojamos poros pasirinkimu, arba žavėjosi pagaliau nauju ir kitokiu žinomų menininkų darbų matymu ir nagrinėjimu. (Tiesa ta, kad „Tate“ dažniausiai rengia didžiųjų meno korifėjų retrospektyvines parodas, kurių būta tiek daug ir kartais tokių panašių, kad troškimas ko nors naujo iš kuratorių bei parodų architektų pusės – neabejotinas.)

Parodos pradžioje sužimba viltis, kad daugiau dėmesio bus skiriama moters menininkės padėties nagrinėjimui, tačiau po trumpo paminėjimo apie nelygias teises į mokslą pačioje pirmoje salėje, o vėliau prie gėlių natiurmortų, toliau parodoje apie tai neužsimenama. Iš dalies af Klint labai pasisekė: jeigu ji būtų gimusi kurioje nors kitoje šalyje, mažai tikėtina, kad būtų turėjusi teisę studijuoti menus, kaip studijavo Stokholme (bet tai nereiškia, kad jai buvo lengva kurti vyrų dominuojamame meno pasaulyje). Parodoje prieš Mondrianą, o gal greičiau greta jo, ji stoja kaip lygi kūrėja.

Chronologiškos sekos ekspozicija lėtai ir laipsniškai atskleidžia kiekvieną menininką kartu ir atskirai. Pirmoji salė skirta peizažams, o joje, nepaskaičius šalia drobių esančių etikečių, menininkų darbus sunku ir atskirti. Lietuvos kaimo kraštovaizdį primenančiuose peizažuose vien tik laukai, upės ir vienur kitur pasirodančios karvės – vyrauja ramybė, rimtis. Ypač stebina ankstyvieji Mondriano peizažai, netikėtai žemiški ir paprasti, – visiška priešingybė menininko vėlyvajai kūrybai.

Vienoje iš salių eksponuojami abiejų dailininkų gėlių natiurmortai bei eskizai. Hilmos af Klint gėlių studijos, regis, senos herbalogijos knygos iliustracijos, – taiklios, estetiškos ir detalios. Tinkamos augalams studijuoti ir naudoti jų atpažinimui. Mondriano gėlės – visiška priešingybė, drobėse nesiekta atvaizduoti paties augalo, bet greičiau kalbama apie laiko tėkmę, metamorfozę, ne vienas iš natiurmortų primena moters siluetą.

Poroje ekspozicijos vietų menininkai suderinti pagal darbų pavadinimus, nors abiejų kūryba čia sunkiai palyginama. Panašiu metu abu tapė medžius. Kai Mondrianas greičiau užsiėmė plenerine tapyba ir išbandė įvairius stilius („Žydinti obelis“ (1912) nutapyta pasitelkiant kubizmo taisykles), af Klint rinkosi vaizduoti „Pažinimo medį“ (1913–1915), visatos centro ieškančioje darbų serijoje pinasi mitologija ir religija. Panašiu metu tapyta „Evoliucija“ (viena iš teosofijos doktrinų, stipriai įkvėpusi abu kūrėjus) – vėlgi visiška priešingybė Mondriano „Evoliucijai“ (1911), kuri greičiau yra studija, eksperimentas. Menininkas pripažino, kad šis darbas neužbaigtas, ir galutiniu rezultatu nebuvo patenkintas. Tris drobes sudaro į moterį įsikūniję trys evoliucijos etapai, paremti teosofijos mokymu. Tai vienas iš nedaugelio Mondriano simbolistinių darbų, menininko parodose retai eksponuojamas. Kitoje salės pusėje eksponuojama af Klint serija „Tapyba šventyklai“ (1908), kurioje evoliucijos tema skleidžiasi per religiją, filosofiją, darbų serija užbaigta, sudėtinga, vedanti per kur kas painesnį simbolių labirintą.

Teosofija buvo itin svarbi abiejų menininkų kūryboje, ir būtent teosofijos mokymas abu pakreipė per kūrybą ieškoti aukštesnės tiesos. Pirmąją teosofijos draugiją įkūrė rusė Helena Petrovna Blavatsky (1831–1891) ir tai Europoje tapo pirmąja religine organizacija, kurioje moteris ne tik nediskriminuota, bet ir galėjo užimti aukštas pareigas. Nors nėra žinoma, ar būtent tai paskatino af Klint prisijungti, bet atviras priėmimas išties palengvino teosofijos mokymo prieinamumą. Galiausiai šis mokymas af Klint tapo nepaneigiama religija, tarsi apsėdimu, o Mondrianui padėjo išgryninti neoplasticizmo stilių.

Salėje „Dinaminės spalvos“, nors čia abiejų kūryba itin skirtinga, siekta parodyti menininkų susidomėjimą spalvomis, jų derinimu ir nekvestionuotinu panašių spalvų naudojimu. Tai, beje, paskutinė salė, kurioje eksponuojami abiejų darbai, o brandžioji kūryba kartu nebesutelpa, jai skiriama daugiau erdvės. Ir nors kuratorių kuriamas naratyvas tebematomas kiekvienoje salėje esančioje anotacijoje, menininkų darbų atskyrimas tik parodo jau nuo pat pradžių juntamą jų unikalumą. Abiejų kūryba galiausiai nukeliauja į abstrakciją, bet kaip skirtingai! Af Klint, nors ir pereina prie abstrakcijų kūrimo, stipriai išlaiko organiškas, gamtos įkvėptas formas, o Mondriano darbai švarūs it operacinės stalas.

Hilma af Klint kuria sudėtingiausias diagramas bei žemėlapius, siekdama paaiškinti teosofijoje nagrinėjamas pasaulio paslaptis. Ji niekuomet ne tik neišeina iš simbolių pertekliaus pasaulio, kuriame tiesiogiai dominuoja gamtos formos – gėlių lapeliai, saulė, mėnulis, bangos, žvaigždės, paukščiai, bet, regis, su kiekvienu darbu suranda naują simbolių labirinto kalbą. Tuo metu Mondrianas siekia atsikratyti bet kokių diagramų ir pasinerdamas į tiesos paieškas renkasi pačias primityviausias, paprasčiausias vaizdavimo priemones. Komplikuotos idėjos jo darbuose sudedamos iš linijų bei trijų pagrindinių spalvų. Išsiskiria tik af Klint darbų grupės „Serija II“ (1920), „Serija III“ (1920) ir „Serija IV“ (1920), darniau skambančios su Mondriano kūryba. Jose – geometrinės figūros ir vos keletas spalvų.

Paskutinėse salėse abu menininkai gauna po atskirą erdvę ir čia net pamiršti, kad turėtum ieškoti kokių nors kūrybinių sutapimų. Mondriano kūryboje triumfuoja neoplasticizmas, gyvenimas vaizduojamas vertikalėmis ir horizontalėmis. Salėje eksponuojamos taip puikiai pažįstamos Mondriano „Kompozicijos“ (1920–1921), kuriose – taisyklingos linijos ir vos keletas spalvų: raudona, mėlyna, juoda, geltona ir pilka. Galima pamatyti net pjesei „Trumpalaikis yra amžinas“ Mondriano kurtos scenografijos modelį.

Af Klint skirta paskutinė parodos salė, kurioje lankytojai ne tik apgaubiami af Klint filosofija, bet, regis, ir perkeliami į jos mintis bei unikalų pasaulį. Čia eksponuojama serija „Dešimt didžiųjų“ (1907) (beje, priklausanti „Tapybos šventyklai“ grupei), ir šios drobės išties didžios! Ne vien masteliu, bet ir neaprėpiamu kūrybingumu bei meistriškumu. Serijoje vaizduojamos žmogaus gyvenimo stadijos, o darbai tokie pagaulūs ir hipnotizuojantys, jog tikėčiau viskuo, ką af Klint man pasakytų.

Taip lygindami niekuomet nesusitikusius ir apie vienas kito darbus nieko nežinojusius menininkus – ne tik lyginame jų kūrinius, bet atradę sąsajas galime geriau suvokti ir laikmečio dvasią. Tai, kad šie menininkai savo kūryboje ėmėsi naujovių, ne atsitiktinumas, bet kartos, siekiančios pokyčių, ženklas. Apskritai abiejų menininkų kūryba atspindi tą pasikeitimų ir perversmų laikotarpį. Neatsitiktinai viena iš parodos salių skirta kultūriniam XIX a. pabaigos kontekstui, kur aprašomi ir tuometiniai mokslo laimėjimai (mikroskopo, fotografijos, radiografo atsiradimas), pakeitę visuomenės gyvenimą. Paroda – kur kas daugiau nei dviejų menininkų darbų ekspozicija, tai Vakarų Europos visuomenės portretas, atskleidžiamas per skirtingas sąlygas ir išsilavinimą gavusių, o vis dėlto panašia linkme pasukusių menininkų kūrybos prizmę.

Dar būnant parodoje į galvą braunasi begalė kitų menininkų vardų – jų darbai šiose salėse puikiai tiktų. Šalia galėtų būti eksponuojamas, o kai kur netgi ir taikliau įsiterptų Joanas Miró (1893–1983), iš Ukrainos kilęs Kazimiras Malevičius (1879–1935) ar Vasilijus Kandinskis (1866–1944), o kodėl gi ir ne mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), kurio domėjimasis teosofija, mistika, visatos istorija bei simbolizmu su abiejų kūryba derėtų ne tik temiškai, bet ne vienu atveju ir vizualiai. Šalia pirmoje salėje kabančių peizažų čia puikiai skambėtų ir Justino Vienožinskio (1866–1960) tapyti kloniai bei karvės, o prie Mondriano medžių – baltoji Antano Samuolio (1899–1942) obelis. Ir dar daug kitų puikių menininkų darbų įsikomponuotų nepriekaištingai. Bet užteks įsivaizduoti susitikimą, kurio nebus...

Įdomu, kad af Klint ir Mondriano darbai, nors galbūt vienas kito nepapildo, kartu ir nesivaržo, vienas kito neužgožia, čia nėra dominuojančios pusės, o autorių drobės organiškai ir meistriškai sukomponuotos į vieną portretą. Du visiškai skirtingi individai link to paties tikslo juda skirtingais keliais ir galiausiai triumfuoja itin skirtingais kūriniais, šiandien susitinkančiais vienoje erdvėje. Gal bus banalu, bet paroda išties parodo, kad nėra vieno teisingo kelio judėti link tikslų, o ir nėra teisingų rezultatų. Abiejų menininkų kūryba – tikra atgaiva ir lobis, jų matymas kartu – gaivinantis ir jaudinantis potyris.

Paroda „Tate Modern“ galerijoje Londone veiks iki rugsėjo 3 d.

Daugiau informacijos apie parodą rasite čia.