Kulinarinis ir visi kiti gyvenimo būdai

Įdėmiai skaitau LRT programas ir stebiuosi, kad naujojo sezono laidos staiga virto programomis. LRT siūlo „Jaukių pokalbių programą“, „Asmenybių ir įdomybių programą“, „Dvasinių ieškojimų programą“, „Religinę programą“, „Programą apie tai, kaip nepasenti“, „Kulinarinę gyvenimo būdo programą“, „Gyvenimo užmiestyje programą“, „Tautinės kultūros tradicijas skatinančią programą“, „Aktualijų programą“ ir „Visuomenės aktualijų programą“, „Gyvenimo būdo programą apie lietuvius emigracijoje ir sugrįžusius iš jos“ (spėju, pasakojama apie išskirtinį emigrantų gyvenimo būdą) ir t.t. Vis dėlto didžiausią įspūdį padarė „Programa, skirta visuomenės atsparumo išorės įtakoms didinti“. Matyt, esu jos objektas, nes moku ne vieną kalbą, bet neįsivaizduoju, kaip laidos vedėjas ugdys mano atsparumą, tarkime, pavojingai prancūzų ar lenkų žiniasklaidai. Tai tik kelios visuomeninės televizijos laidos, kurių pirmąją pavadinimo dalį siūlau įspėti patiems, neabejodamas, kad pasilinksminsite. Tik baisu pagalvoti, kokios „edukacijos“ galima sulaukti iš kitų televizijų, pavyzdžiui, kad ir iš „Pūko“. Tad nusprendžiau gyventi neatspariai, juk yra ir toks gyvenimo būdas.

Kad nebeliko atsparumo kalbos taisyklėms, rodo Jameso Mangoldo filmo „Ford vs Ferrari“ lietuviškas pavadinimas „Le Manas ’66. Plento karaliai“ (TV3, 9 d. 22 val.). Tai tikrais faktais grįstas pasakojimas apie tai, kaip garsiosiose dvidešimt keturias valandas trunkančiose Le Mano lenktynėse Prancūzijoje susikirto dviejų automobilių gamintojų – „Ford“ ir „Ferrari“ – ambicijos. Henry Fordas II nusprendė sukurti automobilį, kuris aplenktų „Ferrari“, kasmet nugalintį Le Mano lenktynėse. Šansai visai menki, tačiau Fordo pusėje – buvęs Le Mano nugalėtojas Kerolas Šelbis (Matt Damon), tapęs sportinių automobilių projektuotoju, ir britas Kenas Mailzas (Christian Bale), vienas geriausių lenktynininkų, bet pasižymintis sudėtingu charakteriu. Abiem patinka idėja nugalėti „Ferrari“, tik, deja, kartu su Fordu jie įžengia į biurokratijos pasaulį, atsiduria tarp korporacijos girnų ir dalyvauja žiurkių lenktynėse. Tad „Le Manas ’66. Plento karaliai“, sakyčiau, yra filmas apie vyrišką draugystę, bet kartu ir pasakojimas apie kompromiso kainą. Mangoldas klausia – ką galima atiduoti už svajonę?

Ridley Scotto filmas „Gucci mados namai“ (LRT, 10 d. 22 val.) sukurtas pagal 2001-aisiais pasirodžiusią Saros Gay Forden knygą. Dramatiška ir iš dalies kriminalinė Mauricio Gucci ir Patricios Reggiani santykių istorija filme virto pasakojimu apie turtų trokštančią moterį, kuri sugriauna legendomis apipintus mados namus, tiksliau, jie atsiduria svetimose rankose. Lady Gagos suvaidinta Patricija, vakarėlyje netikėtai sutikusi Mauricijų (Adam Driver), iškart supranta, kad tokio grobio paleisti negalima, antraip teks ir toliau svajoti, žiūrint į švytinčias Gucci mados namų vitrinas. Ji apsukriai suvilioja teisės mokslus studijuojantį paveldėtoją, nors Mauricijo tėvas Rodolfas mato ją tik kaip turtų medžiotoją.

Scottas stengiasi šeimos konfliktą apvalyti nuo išorinių veiksnių ir kuo daugiau vietos ekrane palikti Patricijai. Ji intriguoja, verčia Mauricijų priimti sprendimus, kurių priimti jis nemoka. Tikslas – ne tik pinigai: nors Scottas ir rodo prabangius poros namus Niujorke, už kadro liko daugybė Gucci dvarų įvairiose pasaulio vietose, prabangios jachtos ir kitokios turtuolių pasipūtimo apraiškos. Scottas jų nerodo neatsitiktinai – jam svarbu pabrėžti Patricijos ambicijas, kurios, deja, neturi pagrindo: išsilavinimo, skonio, patirties (kartais atrodo, kad lietuvių turtuolės, atvirkščiai, tuo didžiuojasi). Tai režisierius paverčia ir poros išsiskyrimo motyvu. Ilga scena, kai Alpių kurorte Patricija pasakoja Mauricijo draugams apie Paryžių, visai nesuprasdama, kad demonstruoja savo prasčiokiškumą, ir tampa santykių lūžio tašku.

Lady Gaga elgiasi pagal Holivudo taisykles: persikūnija, vaidina kūnu ir kalba angliškai neva su itališku akcentu, kai kiti personažai italai kalba „amerikietiškai“ be jokio akcento. Iš pradžių tai trikdo, filmui įpusėjus tai pradedi suvokti kaip Lady Gagai būdingą, sakyčiau, pernelyg amerikietišką būdą pareikšti apie savo išskirtinumą. Bet ekrane jos akivaizdžiai per daug.

Scottas užsimojo sukurti kažką panašaus į holivudinę sagą, bet filmui labiau tinka viename epizode nuskambėjusi vokiečių dizainerio frazė, esą Gucci – tai pigi operetė. Regis, tai ir raktas į filmo stilių. Scottas nuolat supriešina vaizdą ir garsą, rimtas ar net dramatiškas scenas palydėdamas ironiškai skambančiais populiarių dainų ar net operų motyvais. Jis, regis, pašiepia ir neregėtais tempais išpopuliarėjusius filmus pagal „tikras istorijas“, kuriuose vis dažniau pradeda dominuoti muilo operos taisyklės.

Filmo „Amonitas“ (TV1, 9 d. 22.55) režisierius Francis Lee neslepia, kad pasakodamas apie britų paleontologę ir fosilijų kolekcininkę Mary Anning (1799–1847) išgalvojo savo herojės meilės istoriją. Apie Anning žinoma tik tiek, kad ji buvo netekėjusi. Filme Merė (Kate Winslet), pardavinėjanti fosilijas turistams ir turistėms, įsimyli vieną jų. Šarlotė (Saoirse Ronan) yra Roderiko žmona (James McArdle). Jis prašo Merę pagloboti Šarlotę, kuriai diagnozuota melancholija. Abi moterys – iš skirtingų pasaulių, tačiau pamažu pradeda suprasti, kad kiekviena turi tai, ko ieško kita. „Amonitas“ – akivaizdžiai „antrinis“ filmas ir temos, ir stiliaus požiūriu. Tokių po Celine Sciamma „Liepsnojančios moters portreto“ atsirado ne vienas ir ne du, nors Lee gana originaliai sujungia herojų santykius ir geologiją bei įtikinamai rimuoja Merės vidų su amonitu – ji taip ilgai buvo viena, kad be meilės suakmenėjo.

Režisierės Liesl Tommy filmo „Pagarba“ (LRT, 9 d. 22.40) herojė gyveno šimtmečiu vėliau. Tai soulo karaliene vadinta Aretha Franklin (1942–2018). Filmo veiksmas apima dvidešimt metų: nuo 1952-ųjų, kai paauglė Areta (Jennifer Hudson) dainuoja bažnyčios chore, iki 1972-ųjų, kai už dainininkės pečių – tarptautinis pripažinimas ir nevykusi santuoka. Franklin buvo alkoholikė ir visą gyvenimą kovojo už teisę būti savimi.

Bijau, kad XX a. pradžioje skandalą Vienoje sukėlę Egono Schiele’s (1890–1918) paveikslai šokiruotų ir šiuolaikinius lietuvius. Dailininko gyvenimas primena romaną. Romanus skaityti lengva, daug sunkiau būti jų herojais. Filmo „Ėgonas Šylė. Mirtis ir mergaitė“ (LRT Plius, 8 d. 21.30) režisierius Dieteris Berneris žino apie traumuojančius savo herojaus vaikystės prisiminimus, uždraustą meilę, pažeminimą, sunaikintą kūrybą, kalėjimą. Jei filmo herojus būtų paprastas žmogus, jo gyvenimas primintų melodramą, bet jis vienas tų modernistų, kurie smarkiai pakeitė meno raidą. Gal todėl filmas kartais tampa tai ekskursija po ekspresionizmą, tai pasakojimu, kaip formuojasi menininkas, tai psichoanalizės seansu – juk  neatsitiktinai garsieji Freudo darbai sutampa su Schiele’s gyvenimo metais.

Pastebėjau, kad po Holivudo scenaristų streikų dažniausiai pasipila biografiniai filmai. Matyt, taip paprasčiau – nereikia sukti galvos ieškant temos. Žinoma, beveik kiekvieno žmogaus gyvenimas, net ir labiausiai kulinarinis, gali tapti filmo pagrindu, nors gal geriau apie tai negalvoti.

Jūsų – Jonas Ūbis