„Paskutinės dvikovos“ (TV3, šįvakar, 9 d., 21.45) autoriai scenaristai Mattas Damonas, Benas Affleckas ir režisierius Ridley Scottas perkelia į XIV a. Prancūziją. Filmo pagrindu tapo 1386 m. vykusi „teisinė dvikova“, kai riteris Jeanas de Carrouges’as apkaltino savo ginklanešį Jacques’ą Le Gris, kad šis išprievartavo jo žmoną Marguerite. Įžeistas Karužas (Matt Damon) prašo Prancūzijos karaliaus Karlo VI pagalbos.
Scottas rodo laikus, kai viską lėmė papročiai ir santykiai su valdžia, o moterys negalėjo kalbėti apie savo skriaudą, nes tai nepadoru, ir dar niekas nepatikės. Įtampą kuria trys skirtingi požiūriai, trys skirtingos „tiesos“: drąsaus, bet buko Karužo, vyrų pasauliui pasipriešinusios žmonos (Jodie Comer) ir to trečiojo (Adam Driver). Žiūrovas turės pats nuspręsti, kas yra teisus, bet neverta lyginti „Paskutinės dvikovos“ su „Rašiomonu“, nes matome tarsi tris Scottus: holivudišką reginį kuriantį gerą amatininką, vizionierių, kurį labiau domina ne turinys, o išnykusio pasaulio (ginklų, mūšių, purvo, pilies koridorių) atkūrimas, bei „Telmos ir Luizos“ autorių, feministą, bandantį išryškinti moters požiūrį. Deja, tiems trims režisieriams susitarti sunku, tad paradoksaliausiu personažu tampa ginklanešys. Jis visai nesijaučia kaltas, suvokia save kaip romantišką meilužį, žaidžiantį pagal visas nerašytas taisykles. Lyg Scottas sakytų, kad gyvenime dažnai jaučiamės savo pasakojimų herojais, o realios aplinkybės ar panašios „smulkmenos“ tiesiog neegzistuoja. Kita vertus, režisierius lyg ir sufleruoja, jog šiais laikais panašus konfliktas persikeltų į tviterį ar feisbuką, bet viduramžių kostiumai ir papročiai leidžia jį užaštrinti dar ir todėl, kad žmona rizikuoja būti sudeginta ant laužo. Beje, ne vieną amžių šis konfliktas buvo populiarių filosofų diskusijų tema. Pavyzdžiui, Voltaire’as ir Diderot laikėsi nuomonės, kad Le Gris buvo apšmeižtas.
Šiais laikais panaši byla neapsieitų be psichiatro. Afonso Poyarto filme „Paguoda“ (LNK, 14 d. 22.30) jį vaidina Anthony Hopkinsas. Jo veikėjas kadaise buvo geriausias FTB analitikas, bet po dukters mirties išėjo į pensiją. Kai JAV pradeda siautėti dar vienas žudikas maniakas, psichiatras neatsisako padėti senam draugui FTB agentui. Nuo panašaus siužeto trilerių „Paguoda“ skiriasi nebent tuo, kad žudikas padeda išeiti iš šio pasaulio mirtinai sergantiems žmonėms. Pagalvojau, kad eutanazija vis dėlto geriau.
LRT Plius (šįvakar, 9 d., 21 val.) parodys Lionelio Bailliu filmą „Sąžiningas žaidimas“ (2006). Tai pasakojimas apie didžiojo verslo psichologinius žaidimus. Filmo herojai, vadovai ir jų pavaldiniai, savaitgaliais renkasi į savotiškus „korporatyvus“ gryname ore. Bet sporto varžybos filme tampa karčia šiuolaikinių kapitalistinių darbo santykių metafora, ypač kai direktorius bando gelbėti savo padėtį paversdamas savaitgalio žygį savotišku šantažu. Žinau, kad pas mus kapitalizmas ir visagalis verslas turi net nuoširdžių gerbėjų, bet „Sąžiningą žaidimą“ pasižiūrėti sveika, juolab kad Marion Cotillard, Jérémie Renier, Benoît Magimelis atsitiktiniuose filmuose nevaidina.
Daug nusikaltimų tyrėjų dabar naršo po aukų socialinius tinklus, išmaniuosius telefonus ir panašią įrangą, kuri tapo visų paslapčių kasykla. Aneesho Chaganty filmo „Paieška“ (LNK, 13 d. 22.30) veikėjas, dingusios dukters ieškantis tėvas Davidas (John Cho), supranta jos gerai nepažinojęs. Beveik visas „Paieškos“ veiksmas vyksta kompiuterio ir telefono ekrane. 2018-aisiais, kai filmas sulaukė Sandanso festivalio liaupsių, jo prodiuseris Timuras Bekmambetovas pristatė sąvoką screenlife. Taip jis apibūdina naują kino pasakojimo kalbą, skirtą žmogui, kuris nuo lopšio auga žiūrėdamas į telefono ekraną. Kaip eksperimentą, pabrėžiantį naujųjų technologijų pagrindu vykstančią socialinės komunikacijos taisyklių transformaciją, „Paiešką“ gal ir įdomu pamatyti, bet bijau, kad ši naujovė nelabai tinka žanriniam kinui.
Prieš kelerius metus vienu perkamiausių Sandanso festivalio filmų tapo debiutanto Maxo Barbakovo „Palm Springsas“ (LRT, 10 d. 21 val.). Sėkmės priežastis aiški: režisierius atgaivino dvi žiūrovų mėgstamas, bet smarkiai išeksploatuotas konvencijas – romantiškos komedijos ir pasakojimo apie laiko kilpoje įstrigusius žmones. „Palm Springsas“ – iš tų filmų, kuriuos malonu žiūrėti ne tik vasarą. Amerikiečiai tokius minių širdis tirpdančius kūrinius vadina crowd pleaser.
... Lapkričio 9 dieną netoli Palm Springso vyksta pasiruošimas vestuvėms. Vienos iš pamergių vaikinas Nailzas (Andy Samberg) neskuba vilktis smokingo – vilkėdamas šortus ir gėlėtus marškinius jis šoka į baseiną, visą dieną išgėrinėja, o vakare pasako jautrią kalbą jaunavedžiams. Ji labai sujaudina vyresniąją nuotakos seserį Sarą (Cristin Milioti). Ji ir Nailzas lieka vieni po žvaigždėtu dangumi ir netikėtai atsiduria urve, bet kitą dieną abu supranta, kad kalendoriuje vėl lapkričio 9-oji. Nailzas aiškina Sarai, kad pastaraisiais mėnesiais nuolat atsiduria laiko kilpoje. Jis su tuo susitaikė, bet Sara nori grįžti į savo gyvenimą.
Romantinės komedijos žanras išsisėmė, nes filmai tapo pernelyg saldūs ir atitrūkę nuo realybės. Būtent tuo ir pasinaudojo Barbakovas: pridėjęs fantastinį laiko kilpos elementą jis sugebėjo pripildyti „nugrotą“ siužetą absurdiškų situacijų, beprotiškų juokelių ir kraujo. Tai postmodernistinis filmas, todėl režisierius nebijo naudotis žinomų filmų formulėmis, bet keičia jų stereotipus, šaiposi ir visai nenori, kad Nailzas suprastų savo klaidas ir pasikeistų. Geriau tegu svetimose vestuvėse susitikę Sara ir Nailzas supranta norintys likti kartu. Jie tikrai nusipelnė laimės.
„Palm Springsas“ – juokingas filmas, bet jo fone galima pamatyti rimtas problemas: egzistencinę krizę, baimę peržengti komforto zoną, atsisakyti rutinos. Apie tai ir austrų režisierės Jessicos Hausner filmas „Laimės gėlelė“ (LRT Plius, 15 d. 21.33). Tai dar vienas filmas, kurį įkvėpė 1951 m. Johno Wyndhamo parašyta „Trifidų diena“, pasakojanti apie augalus, pradedančius naikinti žmones. Šįkart filmo herojė yra vieniša mama Alisa (Emily Beecham Kanuose apdovanota už geriausią moters vaidmenį). Ji dirba laboratorijoje, kuria naujas augalų veisles – tarkim, gėlę, kuri po preciziškos genetinės modifikacijos išskiria atitinkamą oksitocino kiekį, leidžiantį keisti žmonių elgesį, jaustis be galo laimingiems. Nors tai griežtai draudžiama, vieną tokią gėlę Alisa nusprendžia padovanoti sūnui...
„Laimės gėlelė“ – lyg perspėjimas, kad negalima žaisti Dievą, ar civilizacijos krizės metafora. Tai rafinuoto grožio filmas, šaltas ir kartu siurrealistiškas, kupinas nerimo. Nors nežinau, ar apie tokius iš Susan Sontag apmąstymų apie camp gimusius dalykus, kaip kraujo ištroškusių augalų legionai ar mutavusios nasturtos, tykančios mūsų už kampo, reikia kalbėti taip rimtai.
Jūsų – Jonas Ūbis
