Švedijos sostinė, Joninės, sugriauti namai, tiltai ir keliai. Žmonės neišmano, kur slėptis nuo nežinomo priešo. Armija – bejėgė, todėl kiekvienas gelbėjasi, kaip sugeba. Žmonių laukia tamsi ateitis, bet Victoro Danello filmo „Nesuvokiamas blogis“ (LRT, šįvakar, 30 d., 22.15) pagrindinis veikėjas – garsus pianistas Aleksas – bando rasti mylimąją Aną, kurios gal jau ir nebėra. Jie išsiskyrė prieš dešimt metų. Aleksas stebi, kaip jo tėvynainiai praranda atmintį, kaip visoje Švedijoje neveikia elektra ir telefonai.
Tai, kas vieniems atrodo ateities katastrofa, kitiems yra karo kasdienybė. Televizorius ją primena nuolat, bet įvairaus plauko ekspertai, kurių taip gausu mūsų televizijose, atrodo lyg gyvenantys dar kitoje realybėje – ir ne kino, ir ne tikroje. Tai tik dar vienas siurrealistinis NATO susitikimui besirengiančios šalies elementas, liudijantis, kad veiksmas vyksta gilioje provincijoje.
Žinoma, provincijos būna įvairios. Kai vienos negali susidoroti su iš praeities atsineštais didybės ar Europos centro kompleksais, provincialioje Suomijoje Aki Kaurismäki neslėpdamas užuojautos stebi mažų žmonių dramas. Filmas „Kita vilties pusė“ (LRT Plius, liepos 6 d. 21.48) pasakoja šiuolaikišką istoriją, iš kurios galima pasimokyti. Kaurismäki atveda į Helsinkio asfalto džiunglių pakraštį, kur susitinka tėvynę ir artimuosius praradęs pabėgėlis Haledas ir visą savo turtą į bankrutuojančią kavinę investavęs melancholiškas Vikstriomas. Kartu su savo darbuotojais jis imasi globoti baržoje po anglimis atkeliavusį Kaledą. Šioje istorijoje bus ir daugiau paribių gyventojų – po tiltais nakvojančių alkoholikų, suomių nacionalistų, pogrindinio kazino savininkų, turistų, priešgaisrinės apsaugos inspektorių, sanitarijos tarnybų darbuotojų. Visi jie vaidina dramą apie nedaugžodžiaujantį žmogiškąjį orumą – vis tą pačią pjesę, kurią savo filmuose inscenizuoja nebijantis pasikartoti Kaurismäki. Ne vienas jo herojus daugina gėrį, bet jie nesijaučia didvyriais, jų gėris – kasdieniškas, buitiškas, paprastas, o režisierius juos stebi kartais neslėpdamas sarkazmo. Kaurismäki pabrėžia, kad ir iš Rusijos bombarduojamos Sirijos pabėgęs Kaledas, ir jo likimo broliai, kurie mums atrodo „kiti“, elgiasi taip pat kaip „savi“, nes pasaulyje nėra jokių „kitų“, tik marginalizuotų, turtingųjų elitui nepriklausančių žmonių brolija. Daugelis (išskyrus ministrus, bankininkus ar mokesčių inspektorius) priklauso tai brolijai.
Pamenu, kai prieš penkerius metus filmas Berlinalėje buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, vienas kolega rašė, kad Kaurismäki baigia savo karjerą kine apmąstymais apie internacionalinę atstumtųjų brolybę ir jai priešišką nacionalinių valstybių blogį. Tada režisierius paskelbė, kad „Kita vilties pusė“ – paskutinis jo filmas. Bet gyvenimas tęsiasi, nekantriai laukiu šiemet Kanuose rodyto jo naujo filmo, o su nacionalinių valstybių blogiu teko tiesiogiai susidurti praėjusią vasarą, kai gindama valstybę odiozinė vidaus reikalų ministrė pasmerkė mirčiai ne vieną pabėgėlį. Bet „Kita vilties pusė“ dar kartą įrodo, kad „nurašyti“ žmonės, kaip, beje ir „nurašyti“ daiktai, sugeba saugoti žmogiškumą ir sugebėjimą likti laisvam nuo gausių vartojimo formų.
Christiano Duguay filmas „Maišelis su stikliniais rutuliukais“ (LRT, 6 d. 16 val.) – taip pat apie pabėgėlius. 1941-aisiais iš naciams kapituliavusio Paryžiaus, kur persekiojami žydai, į laisvąją zoną Pietuose tėvai nusprendžia išsiųsti du berniukus – dešimtmetį Žozefą ir kiek vyresnį Morisą. Jie vyks vieni, tėvai atvažiuos vėliau, kad nesukeltų vokiečiams įtarimų. Kelias bus ilgas ir pavojingas. Filmas sukurtas pagal autobiografinį debiutinį prancūzų rašytojo ir scenaristo Josepho Joffo romaną.
Vienas įspūdingiausių šių dienų žudikų maniakų, atėjęs į kiną iš Thomo Harriso knygų, yra Hanibalas Lekteris. Laikui bėgant gal neatsitiktinai sustiprėjo poreikis paaiškinti, kaip jis susiformavo. Harrisas nusprendė, kad bus logiška, jei Lekteris bus kilęs iš vis dar istorijos ūkų gaubiamos, nesuprantamos ir žiaurios Rytų Europos. Tiksliau, iš Lietuvos. Tad Peteris Webberis filme „Hanibalas. Pradžia“ (LNK, šiąnakt, 30 d., 23.25) pasinaudoja visais „vešlių spanguolynų“ stereotipais.
...Antrojo pasaulinio karo pradžia. Lietuvos aristokratų Lekterių šeima paskubomis palieka savo dvarą. Miške jie slepiasi nuo rusų, kolaborantų ir niekšų. Tačiau tragedijos išvengti nepavyksta – Hanibalo ir jo jaunesniosios sesers Mišos akyse žūsta tėvai ir tarnai. Po kurio laiko žus ir Miša. Praradęs kalbą našlaitis Hanibalas pateks į sovietų vaikų namus. Jam pavyks pabėgti, prasiskverbti pro geležinę uždangą ir pasiekti Prancūziją, kur gyvena vienintelis giminaitis. Tačiau dėdės jau nebėra tarp gyvųjų. Vaikiną pasitinka jo našlė (Gong Li), kuri atveria jaunuoliui duris į rafinuotų manierų ir meno pasaulį. Ji skatina Hanibalą domėtis muzika, literatūra, japonų kultūra ir žudymo ritualais. Vaikinas vėl gali kalbėti, tačiau nesugeba pamiršti karo siaubo. Jį persekiojantys demonai yra gyvi žmonės – karo nusikaltėliai, galintys atsakyti į klausimus apie Hanibalo praeitį. Noras susidoroti su praeities demonais gimdo ir vis didesnį kraujo troškimą.
Pernelyg rafinuota trileriui kino kalba, tamsos ir šešėlių atspalvių prisodrinti kadrai neatitinka populiaraus skaitalo (nors Harrisas ir nėra prastas rašytojas) apie žmogėdrą taisyklių. Disonansas tarp formos ir turinio filme akivaizdus, bet tai gera proga prisiminti kalnuose žuvusį talentingą Gaspard’ą Ullielį (1984–2022), kuris suvaidino jaunąjį Hanibalą.
Laisvės priešas man yra socialiniai tinklai. Jie riboja asmeninį pasirinkimą, skatina vartojimą, norą patikti, minios instinktus. Apie tai ir Lenkijoje kuriančio švedo Magnuso von Horno filmas „Prakaituok!“ (LRT Plius, šįvakar, 30 d., 21 val.; LRT, liepos 1 d. 22.40). Filmo pagrindinė veikėja yra kūno rengybos instruktorė ir influencerė Silvija (Magdalena Koleśnik) – tikra socialinių tinklų žvaigždė. Filme stebime tris jos gyvenimo dienas: Silvija rengia treniruotes savo gerbėjams, reklamuoja atrinktus produktus, aplanko provincijoje gyvenančią mamą, gauna kvietimą į televizijos laidą ir susidoroja su persekiotoju. Režisierius yra prisipažinęs: „Norėjau, kad žiūrovai nežinotų, ką turi manyti apie filmo heroję. Kad galėtų įsižiūrėti į savo jausmus, kuriuos ji jiems sukelia. Rengdamasis filmui susitikau su keliomis instruktorėmis, bet tik tam, kad sužinočiau konkrečius dalykus, pavyzdžiui, kaip atrodo bendradarbiavimas su produktų, kuriuos jos rodo savo filmukuose, atstovais.“
Prasideda „7md“ atostogos, atsiranda proga išjungti televizorių, pasijusti laisvam nuo begėdiškai kartojamų filmų. Deja, vasaros Lietuvoje trumpos, bet įkvepia ką tik perskaityti filosofo Andrzejaus Lederio žodžiai, kad „norėdami būti visiškai spontaniški, reikšti kiekvieną emociją ir kiekvieną troškimą, tampame vergais – tų emocijų, troškimų, instinktų“. Paklaustas, ką reikia daryti, kad išplėstum vidinį laisvės pojūtį, Lederis atsakė: „Daug skaityti.“ Pasak jo, skaitymas „yra vidinio pasaulio judėjimas. Jis leidžia nukeliauti kažkur, kur žmogus niekad nenukeliautų. Patirti būsenas, kurių kitaip nepatirtų. Susitapatinti su herojais, kurių kitaip niekad nesutiktų. Atrasti kraštus, erdves, egzistavimo būdus, kurių kitaip nepažintų.“
Jūsų – Jonas Ūbis
