Kiekvienas, kam tenka kovoti su kasdienybės rutina, gerai supras Dano Kwano ir Danielio Scheinerto filmo „Viskas iškart ir visur“ (LRT, šiandien, rugsėjo 1 d., 23 val.) heroję – nedidelės skalbyklos savininkę Evelin (Michelle Yeoh). Jos gyvenimas virto chaosu: vis nepavyksta pateikti mokesčių ataskaitos, pagyvenęs tėvas reikalauja dėmesio, vyras – nevykėlis, ir dar nori skirtis, o duktė atvedė supažindinti su šeima savo draugę, su kuria, regis, nori tuoktis. O dar reikia žūtbūt pasiruošti kinų Naujiesiems metams. Tačiau patekusi į tokią kritišką situaciją Evelin sužino, kad yra išrinktoji, gebanti laisvai judėti tarp paralelinių tikrovių, stebėti kitas savo gyvenimo versijas ir susikauti su tamsiomis jėgomis, kurios siekia sugriauti ne tik šį pasaulį, bet ir visatą.
„Viskas iškart ir visur“ šiemet apdovanotas net septyniais „Oskarais“, tačiau šie vis rečiau įtikina, kad filmas išskirtinis. Greičiau atvirkščiai – kad jis atitinka, kaip dabar mėgstama sakyti, žiūrovų lūkesčius. Atvirai prisipažinsiu, kad 139 min. trunkantis „Viskas iškart ir visur“ kino salėje man pasirodė ilgesnis, nei yra, bet suprantu, kad jis ne man, o pradėjusiems filmus žiūrėti vėliau, kitaip tariant, tiems, kuriuos suformavo „Matrica“. „Viskas iškart ir visur“ kimšte prikimštas rytietiškų kovos scenų, populiariosios kultūros nuorodų bei atributų, tarp jų ir kulinarinių, politiškai korektiško humoro ir, ko gero, tiksliai atspindi šiuolaikinių žiūrovų minčių chaosą bei jų proto gebėjimą šuoliuoti žanrų ir stilių vingiais.
„Viskas iškart ir visur“ gali žiūrėti kaip tobulai sumontuotų muzikinių klipų rinkinį (režisieriai juos kurdami, sako, „atmušė ranką“), kai viena kulminacija keičia kitą, o viskas baigiasi ašaringu, sentimentaliu šeimos ir visų su visais susitaikymu. Psichologai turėtų pasidžiaugti, bet įtariu, kad ir jiems pradeda nusibosti tokios kino instrukcijos iš serijos „Kaip susidoroti su savo traumomis“ (valgymo sutrikimais, saviidentifikacijos problemomis, piktnaudžiavimu antidepresantais, ekonominės apokalipsės baime ir pan.). Psichologai, be abejo, pastebės, kad Evelin yra blogiausia savęs versija, kuriai filmo kūrėjai padeda rasti tikrąją save. Kita vertus, filmas skatina įsivaizduoti, kad kiekvienas sprendimas prisideda prie paralelinės tikrovės atsiradimo, o joje gyvenimas teka visai kita vaga.
Eriko Schmitto komedija „Kleo“ (LRT Plius, 1 d. 21.30) – žanro ir stiliaus požiūriu daug paprastesnė, bet ir ji klausia, ar galima pakeisti gyvenimą. Jei turėtum magišką laikrodį, į kokį momentą sugrįžtum, ką bandytum daryti kitaip? Tokiais atvejais visada prisimenu kadaise madingą Maxo Frischo pjesę „Biografija: vaidinimas“, kurios personažas, gavęs panašų šansą, nekeičia nieko. Mūsų laikai optimistiškesni, todėl Schmitto filmo herojė Kleo, kuri padarė daug klaidų ir nuvylė artimuosius, nusprendžia Berlyne ieškoti savo praeities, kad ją pakeistų.
2018 m. Weso Andersono animacinis filmas „Šunų sala“ (TV3, 4 d. 03.45) perkels į alternatyviąją ateities Japoniją ir pasakos apie dvylikametį berniuką Atarį. Jis – korumpuoto miesto mero sūnėnas. Meras įsako visus šunis išvaryti į milžinišką salą – šiukšlyną, nes miestą užklupo baisi šunų gripo epidemija. Ten jie liks, kol mokslininkai sukurs vakciną. Į salą berniukas vyksta ieškoti savo šuns Spotso.
Andersonas – detalių, nuorodų, nukrypimų, užuominų meistras. „Šunų saloje“ jų gausu, tačiau režisieriaus gerbėjams tai ne tik svarbus unikalaus stiliaus bruožas, bet ir didelis malonumas, ypač kai pradedi rikiuoti paslėptas filmo prasmes. Pavyzdžiui, Ataris – tai ir populiaraus japonų 9-ojo dešimtmečio kompiuterio pavadinimas, ir režisieriaus šuns vardas. Akivaizdesnės, žinoma, nuorodos į japonų dailę ar kino klasiką, juk net melodijas Alexandre’as Desplat pasiskolino iš Akiros Kurosawos filmų. Andersonas pasakoja ne tik apie skausmingą atsisveikinimą su vaikyste, bet ir apie šių dienų pasaulio baimes – migrantų, konservatyviųjų radikalų iškilimo politikoje, ekologijos problemas.
Karo išvakarėse, 2021 m. lapkritį, Ukrainoje įvyko Villeno Novako (g. 1938) filmo „Kodėl aš gyvas“ (LRT Plius, 7 d. 21.33) premjera. Filmas sukurtas Odesos kino studijoje pagal autobiografinį žinomo rusų scenaristo Jevgenijaus Mitko apsakymą. Antrojo pasaulinio karo metais Mitko gyveno Mariupolyje, kur ir vyksta filmo veiksmas. Jo herojams teko patirti okupaciją, skundimą, kolaboravimą, terorą ir Holokaustą. Bet Frosios ir Lenčiko meilės istorija prasideda dar prieš karą. Frosia (ukrainiečių tiktoko žvaigždė Anastasija Markiv) myli žydą, o jos tėvui tai kliūtis ne tik meilei, bet ir santuokai. Vis dėlto septyniolikmetė Frosia nėščia, ir vestuvės įvyks. Paskui prasidės karas ir dviejų skirtingų šeimų nesutarimai baigsis. Visiems teks nepakeliami išbandymai. Juos stebi berniukas Ženia, kuriam pavyko išgelbėti Frosios ir Lenčiko dukterį. Jis ir tapo filmo pasakotoju. Svarbūs filmo „Kodėl aš gyvas“ personažai – Azovo jūra ir senasis Mariupolis, kurio, kaip dabar pasakytų, multikultūrinę dvasią ir buitį režisieriui pavyko perteikti. Dabar, kai miesto nebėra, tai suteikia filmui papildomą vertę.
Prasideda naujas televizijų sezonas. Tauta vėl galės džiaugtis nacionaliniais seksistiniais serialais, virėjais, virėjomis ir sportininkais. Iš visko sprendžiant, jie yra paklausiausi. Regis, praėjusį savaitgalį LRT „Panorama“ prasidėjo ilgoku medalį pelniusio irkluotojo monologu. Tai buvo svarbiausia dienos naujiena. Irkluotojas džiaugėsi ir aiškino, kad aukoja sportui visą gyvenimą. Tų besiaukojančiųjų daugėja. Ypač tarp sportininkų. Kai kurie jų yra milijonieriai, bet aukojasi dėl paprastų lietuvių ir reklamuoja parduotuves, pardavinėjančias pigų maistą. Užuot suabejojęs jų aukos prasme, paklausiu: gal būtų paprasčiau ir maloniau tiesiog gyventi savo gyvenimą?
Jūsų – Jonas Ūbis
