Niekad nepriprasiu prie lietuvių noro nuolat švęsti, išradinėti naujas ir tobulinti senas sportines bei religines šventes. Šią vasarą atsirado šaltibarščių šventė, bet dar lieka nuskriausti cepelinų gerbėjai. Visa ta kulinarinė beprotybė, kurią diegia televizijos, virėja Beata bei kiti nuomonės formuotojai-virtuvių patriotai, sunkiai dera prie neišvengiamos recesijos ir žlungančio politikų reputacijos instituto. Ką sapnuoja šaltibarščių upėmis plaukiantys laimingi lietuviai ir himnus konservatorių išminčiai giedantys politologai? Bijau, kad zombius, praeities dvasias, vaiduoklius ir kitokias pabaisas.
Ari Asterio debiutinio filmo „Paveldėtas“ (TV3, 17 d. 23.45) herojė dailininkė En (Toni Collette) kuria miniatiūrines dioramas. Ji gyvena šalia miško su inteligentišku vyru, paaugliu sūnumi ir trylikamete dukrele. Mergaitės išvaizda ir elgesys gana neįprasti. Tai, matyt, paveldėta, nes En tėvas ir brolis nusižudė, motinos asmenybė buvo susidvejinusi, bet ji gyveno ilgai ir mirė apimta senatvinės demencijos. Po motinos mirties En namuose ima dėtis keisti dalykai.
Tai, kas vyksta filme, galima interpretuoti įvairiai – ir kaip paveldėtų genų dramą, ir kaip nervinę įtampą patiriančios En vizijas, bet akivaizdu, kad tuose namuose tūno liga, perduodama nežinomu keliu, ir uždaroje erdvėje nuo jos nėra jokio išsigelbėjimo. Veikėjai neturi jokio pasirinkimo, ir tai formuluoja klausimą, kurį filmo pradžioje užduoda mokytojas, kartu su En sūnaus klase analizuojantis Sofoklio tragediją: ar tai, kad pasirinkimo nėra, daro likimą tragiškesnį?
Asteris – gana išradingas režisierius. Išeksploatuotą namo su vaiduokliais motyvą jis įpina į miniatiūrinius En kuriamus kambarius, elegantiškus ilgus planus, tamsiuose kampuose tūnančius šešėlius. Siaubas čia neatsiejamas nuo kaltės jausmo, baimės, skausmo metaforų. Šeima filme ir yra neišsenkantis egzistencinio siaubo šaltinis. Gal todėl „Paveldėtas“ verčia palikti komforto zoną. Ypač kai už lango skamba šventės garsai.
Davido Lowery „Nešventieji“ (LRT, šįvakar, 16 d., 22.15) vadinamas Arthuro Penno filmo apie Bonę ir Klaidą reversu. Jis perkelia į 7-ojo dešimtmečio Teksasą. Trys jauni nusikaltėliai sužeidžia policininką. Gaujos vadas Bobas (Casey Affleck) prisiima kaltę, nors šovė jo mergina Rut (Rooney Mara). Kalėjime Bobas sužino, kad jam gimė duktė, keliskart bando bėgti, nes nori pamatyti mergaitę. Po ketverių metų Bobui tai pavyksta. Tačiau policininkai pasirengę jo medžioklei.
Lowery pasakoja meilės istoriją, bet kartu išsaugo distanciją. Pasakodamas apie dramatiškus susipynusius žmonių likimus jis tarsi stebi poetišką istoriją pro dulkėtą langą, atsisakydamas ryškių spalvų. Tai nei melodrama, nei vesternas, nors yra ir išskirti mylimieji, ir blogas žmogus, norintis atkeršyti Bobui, ir šeimos patriarchas.
Jaceko Borcucho filme „Saldi dienos pabaiga“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) taip pat atsiranda distancija tarp melodramatiško turinio ir poetiškos pakuotės. Filmo veiksmo laikas – netolima ateitis, veiksmo vieta – senovinis etruskų miestas Voltera. Čia gyvena poetė, Nobelio premijos laureatė Marija (Krystyna Janda). Ji liko Italijoje, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis, ir puikiai jaučiasi idiliškame miestelyje. Tačiau idilė žlunga, kai atsiimdama miestelio garbės pilietės vardo apdovanojimą Marija pasako politiškai nekorektišką kalbą.Viename interviu, paklaustas apie šią sceną, režisierius sakė, kad kalba – „tai intelektualinė provokacija. Poetė paaiškina, kad tą baisią dieną bandė pamatyti kažką gražaus. Tokių žodžių nepasakys politikas, kviečiantis kariauti, tik menininkas, kuris provokuoja archajiškas smegenis, verčia mąstyti, ieškoti atsakymų.“ Režisierius prisipažino, kad sunku atsakyti į klausimą, ar Marija – neigiama veikėja: „Janda ją laiko neigiama, bet aš – laisva, su visomis tos laisvės pasekmėmis, t.y. kad laisvi žmonės kartais pasirodo kaip neigiami. Nekalbu apie konkrečius gyvų žmonių pasirinkimus, bet jei svarstyčiau abstrakčiai, man aukščiau būtų laisvė, o ne pozityvumas. Manau, kad ja žaviuosi, jai pavydžiu ir nesikabinėsiu prie tų jos žodžių.“
Borcuchas ir scenarijaus bendraautoris rašytojas Szczepanas Twardochas į filmą sudėjo daug refleksijų apie šiuolaikinę kultūrą, karo pabėgėlius, bet, ko gero, jiems labiau pavyko moters, kuri senstantį savo kūną suvokia kaip naują suknelę ir neatsisako meilės, tema.
Denys de La Patellière 1968 m. sukurtoje komedijoje „Tatuiruotasis“ (LRT, 17 d. 19 val.; LRT Plius, 17 d. 22.30) susitiko dvi prancūzų kino žvaigždės – didžioji jo legenda Jeanas Gabinas ir populiarusis išsišokėlis Louis de Funèsas. Pastarasis vaidina prekiautoją antikvariniais daiktais Felisjeną, kuris atsitiktinai pamato neįprastą tatuiruotę ant plačios Gabino herojaus majoro Legrano nugaros. Tatuiruotės autorius – Amedeo Modigliani, ir Felisjenas iškart pasiūlo Legranui parduoti nugaros odą už didžiulius pinigus. Šis, suprantama, atsisako, bet godusis antikvaras pasirengęs viskam, kad gautų šedevrą. Galiausiai Legranas sutinka, bet mainais už nedidelę paslaugą. Felisjenas iškart sutiks ir jie išsirengs į neįprastą kelionę.
Filmavimas taip pat buvo neįprastas, nes prasidėjo, kai scenarijus dar nebuvo baigtas. Gabinas, švelniai tariant, nemėgo de Funèso, kuriam dar ir buvo pažadėtas daug didesnis honoraras. Be to, Gabiną erzino, kad prodiuseriai kiekviename žingsnyje paklūsta komikui, kuris filmavimo aikštelėje nuolat improvizavo ir keitė scenarijų. Kai „Tatuiruotasis“ surinko mažiau pinigų, nei laukta, de Funèsas kaltino Gabiną.
Tačiau priežastis buvo daug gilesnė. 1968-ųjų rudenį „L’Express“ kritikas Pierre’as Billard’as straipsnyje „Prancūzija balsuoja už de Funèsą“ analizuodamas, kaip filmas atspindi savo laiką, rašė, kad komikas jam yra prancūzų buržua (lietuviškai – vidurinės klasės) įsikūnijimas. Jis ir prisirišęs prie savo klasės įpročių bei sąlygiškumų, ir kartu prisitaikantis prie šiuolaikinių vertybių – besaikio vartojimo ir pelno siekio. Pasak kritiko, Felisjenas tiksliai atitinka naujojo turčiaus, besimėgaujančio demonstruojamais turtais, tipą. Jo gyvenime nėra vietos draugystei, jausmams, smalsumui, kultūrai, nes svarbios tik materialiosios vertybės. Aristokratiškas Gabino personažas – tokio gyvenimo priešingybė. Billard’as mano, kad abu kryžkelėje atsidūrusios prancūzų buržuazijos požiūriai filme pavaizduoti pavyzdingai karikatūriškai. Gabinas rodo prancūzus tokius, kokie jie buvo, de Funèsas – tokius, kokiais jie bijo tapti. „Tatuiruotasis“ tiksliai perteikia 7-ajame dešimtmetyje sociologų suformuluotą išvadą, kad prancūzai eina pirmyn, žiūrėdami į praeitį.
Gal ir nekeista, kad po beveik pusšimčio metų tą patį galima pasakyti apie lietuvius, juolab stebint ne vieną komediją pranokstančias premjerės, konservatorių partijos, jos vado ir jos patriarcho peripetijas iki pat lemtingojo posėdžio, kai, perfrazuojant vieną aukštą politiką, išspausta dantų pasta vėl atsidūrė tūbelėje.
Jūsų – Jonas Ūbis
