Galiu įsivaizduoti komediją, kurios veikėjai ministrai vyriausybės susirinkime giriasi, kuris surinko daugiau „čekiukų“, prisipylė už juos tonas degalų ar nusipirko begalę televizorių. Visi bando perrėkti vienas kitą, bet netikėtai laimi tas, kurio rankose kelios dešimtys banko kortelių. Kas jis? Gal tai didžiulę patirtį ubagų karalių sostinėje Kaune sukaupęs kultūros ministras? O gal pilkas politikas iš provincijos, netikėtai padaręs stulbinamą karjerą? Gal karą Kinijai paskelbęs ir jį laimėjęs premjeras? Žinoma, fantazuoju, tik tokios komedijos, pasibaigiančios kolektyvine scena Lukiškių kalėjime, greit nepamatysiu. Užtat televizijos ekrane kasdien žiūriu kitą. Joje vaidina tikri politikai, ir vaidina ne išgalvotus personažus, o save – gražius, ambicingus, europietiškus, atsikračiusius žalingų kolūkinės praeities įpročių. Personažai tikri, bet absurdo pojūtis toks pat.
Galiu įsivaizduoti mūsų politikus ir Jeano-Paulio Salomé komedijos „Dylerė“ (LRT Plius, birželio 8 d. 21.33) personažų kailyje. Filmo herojė Patjens (lietuviškai būtų „kantrybė“) dirba policijoje vertėja iš arabų kalbos. Jos specializacija – narkotikų dilerių pasiklausymas. Darbas sunkus ir menkai atlyginamas, bet viršininkas – žavus... Vieną dieną Patjens (Isabelle Huppert) supranta, kad klausosi savo motinos slaugytojos sūnaus, ir nusprendžia jam padėti. Taip jos rankose atsiduria didelė hašišo siunta – gera proga prisidurti prie atlyginimo. Panaši proga išvestų iš kelio net doriausią „čekiukų“ saugotoją, o Patjens netrukus gaus šansą tapti narkotikų karaliene.
Prancūzų rašytojas ir dramaturgas Florianas Zelleris režisūros srityje debiutavo „Oskaro“ ir BAFTA premijų sulaukusiu filmu „Tėvas“ (LNK, 4 d. 15.25). Jis iškart leidžia suprasti, koks žaidimas vyksta tarp tėvo (Anthony Hopkins) ir dukters (Olivia Colman), nes tėvo pasirinkimą – asmeninė slaugytoja arba slaugos namai – sunku pavadinti laisvu. Kita vertus, pagrindinis žaidėjas čia kitas – demencija. Tėvas serga Alzheimerio liga. Zelleris ir Anthony Hopkinsas rodo, kaip jis vis ieško laikrodžio, neatpažįsta artimųjų, pamiršta svarbius praeities įvykius. Filmas remiasi panašių įvykių pakartojimu. Tai pabrėžia ir ligos pobūdį, reikalaujantį iš artimųjų milžiniškos kantrybės, bet kartu verčia nuobodžiauti, nes vis dėlto filmo sumanymas – paprastas. Gal todėl Zelleris griebiasi laiko kilpų, iš Christopherio Nolano „Memento“ nusižiūrėtos laiko tėkmės atgal ir kitokių gudrybių.
Kita vertus, tai ne tik atspindi subjektyvų tėvo laiko pojūtį ar žvilgsnį, bet ir priartina žiūrovą prie to, kaip Hopkinso personažas patiria pasaulį. Kartu su tėvu judame po panašius butus, įsižiūrime į įtartinus „įsibrovėlius“, kuriais tapo artimieji. Colman herojės veide atsispindi ne tik meilė, užuojauta, rūpestis, bet ir susierzinimas, neviltis, kaltės jausmas. Laimei, „Tėvo“ kūrėjai vengia sentimentalumo ir žaidimo jausmais, nors nežinau, ar tai gali paguosti tuos, kurie kasdien susiduria su demencija.
Ilgais vasaros vakarais malonu prisiminti ilgus ir įmantriu siužetu nustebinusius filmus. Martino Scorsese’s „Kuždesių sala“ (TV3, 3 d. 21.30) – iš tokių. Filmo pagrindas – gotikinis Denniso Lehane’o trileris. Jo išeities taškas atrodo paprastas: į saloje įkurtą kalėjimą-ligoninę, skirtą pavojingiems nusikaltėliams psichopatams, atvyksta du policininkai – Tedis Denielsas (Leonardo DiCaprio) ir jo naujasis partneris (Mark Ruffalo). Jie tiria serijinės žudikės dingimą iš aklinai uždarytos kameros. Tyrimas sutampa su audra, kuri nusiaubia salą. Denielsui vis daugiau įtarimų kelia ligoninės gydytojų metodai. Jis nuolat prisimena Antrojo pasaulinio karo metais išvaduotą vokiečių konclagerį, nusižudžiusį jo komendantą ir tragišką savo žmonos mirtį. Įtampa, įtarimai, nuojautos, kad saloje vyksta kažkas baisaus, vis auga. Naktiniai košmarai atskleidžia slaptas Tedžio baimes. Pamažu jos ima materializuotis.
Scorsese kūrė filmą ne tik detektyvų, siaubo ir paslapčių mėgėjams. Suprantama, pastarieji gaus, ko tikėjosi, ir net daug daugiau. Bet laimingesni bus sinefilai, nes „Kuždesių saloje“ Scorsese kuria savotišką 6-ojo dešimtmečio amerikiečių kino ekstraktą – tirštą, prisodrintą spalvų, garsų, personažų. Kita vertus, režisierius prisimena Roberto Wiene’s „Daktaro Kaligario kabinetą“ ir mėgaujasi vokiečių ekspresionistų „išrastomis“ šviesos ir šešėlių žaismo ekrane galimybėmis. Scorsese, kaip ir Wiene, rodo pasaulį personažo akimis. Ženklų, kas yra tikrasis filmo pasakotojas, jis pamėtėja iš pat pradžių, dar kai policininkai pirmąkart eina ligoninės kiemu ir Tedis pamato siaubo filmų monstrą primenančią išsekusią moterį. Jų vis gausės, bet akivaizdus perėjimas iš vienos realybės į kitą – vienas virtuoziškiausių filmo momentų, todėl ir kyla noras jį pažiūrėti ne vieną kartą. Filmo moto – T.S. Ellioto „Tuščiavidurių žmonių“ eilutės: „Tarp tikėjimo / Ir tikrovės / Tarp paskatinimo / Ir veiksmo / Krinta Šešėlis“ (vertė Tomas Venclova). Režisieriui pavyko materializuoti šešėlius, kurie užpildo žmogaus vidų, bet juk šviesa ir šešėliai ir yra tikroji kino materija.
LRT vasarą žada rodyti prancūziškas komedijas. Manau, kad sveika, nes kelios lietuvių kartos užaugo be jų, žiūrėdamos amerikiečių animacinius filmus, kurių humoro jausmas, švelniai tariant, abejotinas. LRT (3 d. 19 val.) rodys Jeano Girault komediją „Didžiosios atostogos“. 1967 m. ji tapo lankomiausiu prancūzų filmu, o pagrindinį vaidmenį sukūręs Louis de Funèsas – svarbiausiu to dešimtmečio prancūzų komiku. Norėdamas suprasti, kaip filmą vertino amžininkai, pasklaidžiau senas prancūzų kino istorijas. 1979 m. pasirodžiusioje Jeano-Pierre’o Jeancolas knygoje apie Penktosios respublikos kiną skyrius apie komedijas prasideda taip: „Prancūzijoje visada filmavo daug komedijų. Mažai gerų, daugiau vidutiniškų, o kai kurias dėl menko lygio būtų galima pavadinti gėdingomis. Taip ir toliau tęsiasi, o santykis lieka maždaug toks kaip anksčiau.“
„Didžiosiose atostogose“ de Funèsas vaidina mokyklos direktorių Boskjė, kurio sūnus Filipas neišlaikė anglų kalbos egzamino. Susigėdęs tėvas nusprendžia siųsti sūnų į Angliją, o pas Boskjė vasarai atvyks mokinė anglė tobulinti prancūzų kalbos. Bet Filipas išsiunčia į Angliją savo draugą Mišonė, o pats išplaukia jachta. Mišonė suserga nuo neįprasto angliško maisto. Atvykęs aplankyti sūnaus, Boskjė supranta buvęs apgautas ir skuba jo ieškoti.
De Funèso (1914–1983) talentas buvo pripažintas gana vėlai – jis ilgai vaidino epizodinius ir antro plano vaidmenis. Aktorius mokėjo prajuokinti žiūrovus, nors dėl jo dažnai kildavo diskusijos. Nepakantus de Funèsui ir prancūziškoms komedijoms „Le Nouvel Observateur“ kritikas Jeanas-Louisas Bory rašė, kad filmai, apie kuriuos sakoma, kad jie labai juokingi, „yra kaip dujos. Rodome juos užmaskuotose kaip kino teatrai dujų kamerose: žmonės mato tik ugnį ir skuba ten, nelaimėliai. Padorumas reikalauja pripažinti, kad jie iš ten išeina. Bet kokios būsenos! Nuskausminimo.“
Bory, matyt, nemėgo farso, tačiau akivaizdu, kad de Funèso pietietiškas temperamentas (jo tėvai buvo kilę iš Ispanijos ir į Prancūziją atvyko todėl, kad abiejų šeimos priešinosi jų vedyboms), nesuvaldoma mimika, perdėtos reakcijos į absoliučiai viską, neįtikėtini gestai pavertė aktorių tobulu farso komizmo įsikūnijimu. Šiaip ar taip, kine farsas geriau nei politikoje.
Jūsų – Jonas Ūbis
