Nemėgstu skraidyti, bet dažnai žiūriu dokumentinius filmus apie lėktuvų katastrofas. Matyt, todėl, kad jų tyrėjai demonstruoja analitinio mąstymo privalumus, ieško logiškų įvykusios nelaimės priežasčių. Šiais interneto triumfo laikais logika ir pasitikėjimas žmogaus protu – retas dalykas. Yanno Gozlano filmo „Juodoji dėžė“ (TV3, 26 d. 22.30) veikėjas Matjė (Pierre Niney) norėjo tapti pilotu, bet yra trumparegis. Jis dirba analitiku civilinės aviacijos saugumo biure. Vieną dieną Matjė paskiriamas tirti naujo lėktuvo, kuriuo iš Dubajaus į Paryžių skrido trys šimtai keleivių, katastrofos priežastis. Matjė privalumas – unikali klausa, todėl šifruodamas juodąją lėktuvo dėžę jis atkreipia dėmesį į keistus garsus. Jie beveik negirdimi. Valdžiai pripažinus, esą tai buvo islamistų teroro aktas, Matjė pradeda savo tyrimą, bet kuo jis arčiau tiesos, tuo daugiau keistų aplinkybių iškyla kelyje. Matjė nepalaiko nei biuro viršininkas, nei mylima žmona, o vienas kolega dingsta.
Atrodytų, kad filmas, kurio herojus didžiąją jo dalį sėdi priešais įvairiausius aparatus, turėtų greitai nusibosti. Atvirkščiai – „Juodoji dėžė“ įdomesnė už bet kokį „dinamišką“ trilerį. Pirmiausia tai aktoriaus nuopelnas. Jis vaidina tikrą profesionalą, tiesiog maniaką ir kartu gryną technokratą – nieko asmeniško, tik garsai. Būtent jie ir tampa pagrindiniu filmo herojumi: įdomu kartu su Matjė įsiklausyti į visus tuos stuksėjimus, spragsėjimus ir riksmus. Kartu su Gozlanu galima prisiminti ir Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimą“(1966) ar Franciso Fordo Coppolos „Pokalbį“ (1974), kurių herojais taip pat buvo „klausytojai“, netyčia tapę nusikaltimų liudininkais.
Pritariu šūkiui ant puodelio, kurį pamačiau Riano Johnsono filme „Ištraukti peiliai“ (TV3, 24 d. 21.50): „Mano namai, mano taisyklės, mano kava“. Į tuos prabangius namus, kuriuos galima suprasti ir kaip JAV istorijos metaforą, ryte, iškart po garsaus kriminalinių romanų rašytojo Charlano Trombio (Christopher Plummer) gimtadienio šventės, atvyksta privatus detektyvas Benua Blankas (Daniel Craig). Tai toks šiuolaikinis Erkiulis Puaro, tik be ūsų. Mat jubiliatas ryte buvo rastas negyvas. Nors visiems akivaizdu, kad tai savižudybė, taisyklės reikalauja apklausti rašytojo namuose susirinkusius giminaičius. Tarp jų jau prasidėjo kovos dėl paveldėjimo. Nereikia būti analitiku, jog suprastum, kad jų pasakojimai apie santykius su mirusiuoju gerokai pagražinti. Tiesą sako tik slaugytoja (Ana de Armas), kuri fiziškai negali pakelti melo – meluodama pradeda žiaukčioti.
Idėja sukurti nostalgišką detektyvą Johnsonui gimė po to, kai viename Londono teatre jis pamatė Agathos Christie „Pelėkautus“, vaidinamus jau keturiasdešimt penkeri metai. Bet režisierius supranta, kad šiais laikais atsakyti į klausimą „kas nužudė“ neužtenka, todėl „Ištrauktų peilių“ intrigą jis susiejo su turtuolių ir kitokių šiuolaikinio elito atstovų, trumpai tariant, baltosios turtingosios JAV, kuriai kelia baimę feminizmas, kritika. Bet tariamo elito problema universali – užtenka užmesti akį į „Verslo žinias“, kur puikuojamasi sugebėjimais valdyti ir dauginti kapitalą. Todėl „Ištraukti peiliai“ – tai atpažįstamų visuomenės kaukių, kurias suvaidino garsūs aktoriai, galerija. Vienas čia puikuojasi fiktyvia valdžia, kitas beveik neslepia dešiniųjų pažiūrų, treti vaidina idealią santuoką, kažkuri garsėja kaip instagramo autorė, o kita studijuoja feminizmą. Bet visi nepragyventų be tėvo, uošvio, senelio pinigų.
Paco Cabezaso filmo „Mano tobulas gangsteris“ (TV1, 25 d. 23.05) herojai – vienišius Frensis (Sam Rockwell) ir Marta (Anna Kendrick), kuriai vis nesiseka su vyrais, – regis, sukurti vienas kitam. Kai jie atsitiktinai susitinka parduotuvėje, atrodo, likimas abiem nusišypsos. Yra tik viena problemėlė: Frensis – samdomas žudikas. Jis žavus ir emociškai ne visada stabilus, bet žudo ne tuos, kuriuos jam užsakė nužudyti, o užsakovus. Marta iš pirmo žvilgsnio atrodo nevykėlė, bet nelauktai atras savyje tvirtą dvasią ir netikėtų talentų. „Mano tobulo gangsterio“ veikėjai akivaizdžiai perdėti, bet ne tiek, kad filmas taptų parodija. Tai labiau pasaka, o pasakų reikia ir dideliems.
Per Jonines LRT (24 d. 19 val.) parodys vieną populiariausių prancūzų komedijų – Franciso Vebero „Nevykėlius“(1981). Ji apie žmones, kuriems nesiseka, kurie nuolat patenka į keistas situacijas, vėluoja į traukinį, apsipila baltus drabužius raudonu vynu, ant jų krinta plytos... Kiekvienas patyręs nevykėlis galėtų išvardyti šimtus panašių situacijų. Tokia ir vienos didelės prancūzų kompanijos vadovo duktė Mari. Todėl visai nekeista, kad merginai išvykus atostogų į Meksiką ją kažkas pagrobė. Tėvas samdo garsų detektyvą Žaną Kampaną (Gérard Depardieu), bet psichologas pataria išbandyti ir kitą būdą: esą panašus į Mari nevykėlis, atsidūręs Meksikoje, būtinai atves pas ją. Toks nevykėlis – įmonės buhalteris Fransua Perenas (Pierre Richard). Tik kad Perenas yra įsitikinęs, jog tai jis vadovauja tyrimui...
Prancūziškas humoras – subtilus, o lietuviškas, matyt, jo priešingybė, todėl namuose dažnai prajuokina neva rimti dalykai. Nusijuokiau neseniai per vieną LRT laidą išgirdęs, kai Kretingą pavadino dvasine Lietuvos vasaros sostine, mat mieste veikia penki vienuolynai. Bet neabejoju, kad atsirado ir patikėjusių vienuolynų dvasingumu. Tokiems nerekomenduoju Małgorzatos Szumowskos niūrios pasakos „Nešventas avinėlis“ (LRT, 24 d. 01.30; LRT Plius, 04.15). Szumowska mėgsta provokuoti žiūrovus, todėl jos pasakojimas apie merginą Selą (Raffey Cassidy), kuri nuo pat gimimo gyvena miške, – tai feministinis siaubo filmas apie patriarchalinę sektą. Selos pasaulis – tai daug moterų ir vienas vyras, kurį visi vadina Ganytoju, Piemeniu (Michielis Huismanas iš „Sostų karų“). Moteris jis dalija į dukteris, nusikaltusias ir žmonas. Selai netrukus teks tapti žmona ir ji laukia šio svarbaus įvykio.
Filme ne vienas ir ne du vadinamosios ketvirtosios feminizmo bangos motyvai. Tai seksualinė prievarta, moters išsilaisvinimas, toksiški vyrai (tėvas ir vyras), solidarumu besiremianti seserystė ir priešinimasis patriarchališkam visuomenės bei šeimos modeliui. „Nešventas avinėlis“ gali nustebinti estetizuotais kadrais, archajiškais ritualais ir spalvomis, kraujo (mėnesinių, defloracijos, avinėlio) bei prievartos gausa, niūria poezija. Netvirtinčiau, kad režisierei tai pavyko sulydyti į vientisą dramatišką pasakojimą. Greičiau atvirkščiai: pasakojimas pernelyg paprastas ir aiškus, matyt, todėl ir toks manieringas. Bet filmas dar kartą įtikinamai rodo, kad bet kuri uždara, izoliuota sistema, nesvarbu, visuomenė, sekta ar šeima, neišvengiamai pasmerkta sunykti arba susinaikinti. Tiesa, išeitis yra – reikia pasipriešinti baimei ir išeiti iš miško. Tegu ir Joninių naktį.
Jūsų – Jonas Ūbis
