Apie Remigijų Treigį rašyta nemažai, todėl nėra lengva pasakyti ką nors nauja. Juolab kad jo kūryba turi tam tikro stabilumo, per daug nesikeičia. Parodą „Uždaryta“ pavadinčiau nedidele menininko kūrybos retrospektyva, nes galerijoje kabo tiek klasika tapę kūriniai, žymintys mano gimimo metus, tiek naujausi 2012 m. sukurti darbai. Žiūrovams suteikiama galimybė sparčiai apžvelgti R. Treigio kūrybinį kelią, nuklotą subraižytomis fotografijos juostomis. O menininko darbuose akivaizdus lėtumas ir jaučiama, kad čia svarbi intuicija – kiekvienai fotografijai užfiksuoti išlaukiama akimirka. Sakytume, lemiamas momentas. Tik skirtumas tas, kad Treigys, kitaip nei Bressonas, fotografuoja ne tuoj tuoj iš žiūrovo akiračio išlėksiantį dviratį ar stiklinį vandens paviršių sudaužysiančias kojas. Jo lemiamas momentas – apmirusios rutinos fone užfiksuota neapčiuopiama gyvybė, vardu harmonija.
Treigio objektai – stabilūs, tvirtai ir kantriai stovintys ant žemės. Kančios kūryboje neturėtų būti, teigia fotografas, tačiau sutinka, kad menininkui niekada nebūna visai ramu... Užtat žiūrovui, susidūrusiam su bet kuriuo intymiu, kasdienišku, netobulu, nutrintu ir subraižytu R. Treigio kūriniu, bent akimirką pasidaro
