Tekstilės turtai

Didžiausią skaičiumi Bažnytinio paveldo muziejaus rinkinio dalį sudaro liturginiai drabužiai: arnotai, dalmatikos, kapos, stulos ir kt. Įvairios XX a. liturginės reformos palietė ir dvasininkų aprangą, tad pakitus drabužių formoms daugybė jų sugulė į bažnyčių zakristijų ar palėpių komodas, kur sąlygos dažnai nėra palankios audiniams saugoti. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad dažnoje aplankytoje bažnyčioje buvo rūpinamasi nenaudojamais liturginiais drabužiais, jie peržiūrimi, vėdinami, deja, ne visur yra kam tai daryti. Tokie nebenaudojami drabužiai dažniausiai perduodami saugoti į Bažnytinio paveldo muziejų.

 

Taip, žinoma. Tai trapi medžiaga, jautri šviesai, aplinkos sąlygoms. Egzistuoja drėgmės, šviesos, temperatūros normos, kurių privalo laikytis visi muziejai. Net nuolatinėje ekspozicijoje tekstilės dirbinius gana dažnai keičiame, ji eksponuojama specialiose patalpose, kur gerokai silpnesnis ir saugesnis apšvietimas. Šiuo metu Bažnytinio paveldo muziejuje kuriasi tekstilės restauravimo dirbtuvės, jas įrengti padeda aukštos kvalifikacijos restauratoriai iš Kelno arkivyskupijos.

 

Kaip jau minėjau, muziejaus tikslas – bažnytinio paveldo saugojimas. Šis paveldas apima bene vertingiausius ir unikaliausius Lietuvos kilnojamojo paveldo objektus. Bažnyčia ypač saugojo viską, kas kaupėsi jos lobynuose. Muziejus įkurtas siekiant tai daryti kuo profesionaliau. Čia laikomi Vilniaus katedros, kitų Vilniaus ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių lobynai. Bažnytinio paveldo muziejuje eksponatai yra saugomi, bet tuo pačiu tebepriklauso bažnyčios, iš kurios jie atkeliavo, parapijai. Eksponatų kaupimas susijęs su Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių meninių vertybių inventorizacija, vykusia 2002–2006 metais. Ją atliekant buvo surašytos bažnyčiose tebesančios vertybės ir atsižvelgiant į tai, ar jos naudojamos, ar nebe, ar pakankamai gerai saugomos, ar reikalingos restauracijos, buvo perduotos Bažnytinio paveldo muziejui. Didelių sunkumų dėl to nekyla, nes, kaip jau minėjau, visos vertybės tebepriklauso vietai, iš kurios paimtos, ir vietinis kunigas visada gali jomis naudotis, žinoma, atsižvelgiant į galimybes, į daiktų būklę ir pan.

 

Visko eksponuoti neįmanoma, muziejuje vien tekstilės objektų yra gerokai per 10 000. Kaip jau minėjau, net ir nuolatinėje ekspozicijoje tekstilė keičiama dažnai, tad ilgainiui parodoma didelė dalis rinkinio. Meno stilių laikotarpiams, audiniams ar kitoms temoms skiriamos laikinos teminės parodos. Pavyzdžiui, šių metų pabaigoje ruošiame Vilniaus katedros liturginių drabužių parodą.

 

Teisingausia būtų atsakyti – visų amžiaus grupių. Vaikams, moksleiviams, šeimoms siūlome daug įvairių edukacinių užsiėmimų, suaugusieji gausiai renkasi į ekskursijas su gidu – kiekvieną šeštadienį muziejus organizuoja ekskursiją, kurią veda gidas, kartais istorikas arba menotyrininkas. Muziejų lanko daug įvairaus amžiaus turistų. Negalėčiau išskirti vienos amžiaus grupės.

Jau minėjau edukacinius užsiėmimus vaikams, moksleiviams, šeimoms. Kartais tokius užsiėmimus, pavyzdžiui „Lobio ieškojimą“, užsisako net suaugusiųjų grupės vadinamam komandos formavimui (team building). Didelę muziejaus veiklos dalį sudaro paskaitų, konferencijų organizavimas įvairiomis temomis, susijusiomis su bažnytiniu paveldu, jo tyrinėjimu, išsaugojimu. Šiuo metu muziejuje įrengtas informacinis terminalas, kuriame galima rasti daugybę papildomos informacijos ne tik apie liturginius drabužius, jų istoriją, simboliką, bet ir pažaisti įvairius žaidimus, pažiūrėti filmų.

 

Bažnytinio paveldo ekspozicijoje rodomas vienas iš dviejų Lietuvoje seniausių išlikusių arnotų (XV a. pab. – XVI a. pr.), seniausia kapa, kurios audinys taip pat siekia XV amžių. Rodoma nemažai drabužių su išskirtinėmis istorijomis. Pavyzdžiui, liturginių drabužių komplektas, kurį tikinčioji pasiuvo iš savo mirusio vyro, carinės Rusijos valdininko, munduro ir padovanojo Vilniaus katedrai kaip votą. Eksponuojami arnotai su aukotojų herbais ir insignijomis, demonstruojama audinių istorija, siuvinėjimo menas.